Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Švč. Mergelė Marija ir kūdikėlis Jėzus

Švenčiausioji Mergelė Marija

Marija (aramėjų k. מרים Marjām „karti“, arabiškai مريم) – krikščionių religijoje Jėzaus Kristaus motina (20 m. pr. m. e. rugsėjo 8 d. (?) – 45 m. e. m. rugpjūčio 15 d. (?)). Romos katalikai Mariją garbina bei dažnai vaizduoja savo bažnytiniame mene. Protestantai jai skiria palyginus mažai dėmesio, kadangi sąlyginai mažai buvo minima keturiose evangelijose ir Apaštalų darbuose. Spėjama, kad jei Marija egzistavo, jos gimimo data galėjo būti apie 20 metų pr. m. e. Dėl Marijos kultų tebesama nesutarimų tarp krikščioniškų Bažnyčių ir judėjimų; tai viena iš ekumenizmo kliūčių. Bažnyčios skelbiama, kad Šv. Marija yra apsireiškusi daugiau nei dešimtyje pasaulio vietų - žinomiausios Lurdas (Prancūzija) , Fatima (Portugalija), Medjugorje (Bosnija ir Hercegovina) bei Šiluva (Lietuva), kur, kaip teigiama, buvęs pirmas žinomas jos apsireiškimas Europoje 1608 m. Pasak įvairių šaltinių yra liudijimų apie du tūkstančius kitų jos apsireiškimo vietų, kuriuos visus bažnyčia gerbia.

Marija Romos katalikybėje

Per Švč. Mergelę Mariją yra meldžiamasi ir prašoma pagalbos, užtarimo. Tam specialiai sukurta malda – Sveika, Marija. Marijos garbei yra keletas religinių švenčių; jos vardu pavadinta šimtai bažnyčių, švenčiami atlaidai.
Paminėtinos datos:
Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė – gruodžio 8 d.
Šilinės, Švč. Mergelės Marijos gimimo diena – rugsėjo 8 d.
Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė – rugpjūčio 15 d.

Marija stačiatikybėje

Stačiatikybėje Šventoji Marija dažnai atvaizduojama ikonose, yra tikima, kad Šventoji Marija nugyveno šventą gyvenimą, o jai mirus į jos laidotuves susirinko vienuolika Kristaus Apaštalų, nes Apaštalas Tomas pavėlavo. Stačiatikiai Šventosios Marijos pagerbimo dieną švenčia rugpjūčio 22 dieną.

Marija Korane

Korane Marija (arabiškai Miriam) aprašoma kaip Kristaus motina. Ji yra vienintelė moteris, musulmonų šventojoje knygoje minima vardu. Pagal Koraną Marija ištikimai tarnavo Alachui ir buvo paskirta Alachui nuo pat savo gimimo, kad galėtų pagimdyti musulmonų pranašą.

Marija lietuvių tautos kultūroje

Lietuvoje garsiausi yra Didieji Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Šventoji Marija Lietuvių liaudies skulptūroje užima ypatingą vietą, pvz., Marija Maloningoji vaizduojama su iš rankų spinduliuojančia šviesa – taurumo simbolis; Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją – blogio simbolį. Skausmingoji, arba Sopulingoji, vaizduojama su skausmo simboliais – septyniais kalavijais. Pietos Marija, arba Skausmingoji vaizduojama laikanti nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną – motinos meilės ir kančios simbolis.

Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija

Gruodžio 8 d. bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28). Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus. Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys (U167), šv. Irenėjus vyskupas kankinys (U202) ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m. Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Irenėjus rašo, kad kaip Ievos neklusnumas buvo mūsų mirties priežastis, taip Marijos klusnumas  buvo jai pačiai ir mums išganymo priežastis.

Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija. Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų. Ketveriems metams praėjus, apsireiškusi Lurde, Marija, paklausta Bernadetos, koks jos vardas, atsakė: „Aš – Nekaltas Prasidėjimas“.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Tai ne Jėzus, „pradėtas iš Šventosios Dvasios“ Marijos įsčiose, bet pati mergelė, būsimoji Jėzaus motina, gimusi be gimtosios nuodėmės, nes dar prieš tai, kai jai buvo lemta tapti Kristaus Įsikūnijimo indu, ji turėjusi būti skaisti; iš čia kilęs ir jos titulas nesuteptoji (Purissima).

Ši viduramžių idėja XII–XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino. Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d., tačiau jau XVII a. Ispanijai buvo suteiktas nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vardas, o pati koncepcija aprobuota dar anksčiau – 1476 m.

Vėlyvas, maždaug nuo 1400 m., šios temos pasirodymas dailėje labiau susijęs ne su daug debatų sukėlusia sudėtinga idėja, bet su jos vizualine išraiška. Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. Tarp jų būna šventieji Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas ir Bonaventūra. Rašantis vienuolis - pranciškonas Dunsas Škotas, karštai gynęs Nekaltąjį Prasidėjimą. Soste sėdi popiežius Sikstas IV arba Klemensas XI, 1708 m. paskelbęs Nekaltąjį Prasidėjimą visuotine Bažnyčios švente.

Mergelės paveikslas XVI a. atspindėjo tą vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia: Marijos gimimas aiškinamas kaip išankstinė Dievo idėjos realizacija, jos nekaltybė - kaip „nuo pasaulio pradžios“ parengta Ievos nuodėmės išpirka ne tik nekaltu Jėzaus pradėjimu, bet ir pačios Marijos, vienintelės iš žmonių, gimimu be gimtosios nuodėmės. Iš čia kilęs ir jos pavadinimas - naujoji Ieva. Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą“ (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Todėl fone kartais vaizduojamas Adomas ir Ieva, gero bei pikto pažinimo medis. Idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati Žemė. XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Be to, Giesmių giesmės nuotakos tapatinimas su Švč. Mergele Marija buvo giliai įaugęs į viduramžių žmonių sąmonę, plito to laiko litanijose ir maldose.

Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta:  „Ji — amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams. XVII a. kontrreformacija, teikdama didelę svarbą Marijos kultui, suformavo naują Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Jį pagrindė ispanų tapytojas, rašytojas, inkvizicijos dailės cenzorius Pranciškus Pacheco veikale „Tapybos menas“ (1649). Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1-2). Jau XIII a. šv. Bonaventūra šią Apokalipsės moterį lygino su Mergele, o P. Pacheco šitą koncepciją išplėtojo, nurodydamas, kad Marija turi būti vaizduojama jauna, maždaug 12—13 metų, vilkinti balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos rankos sudėtos ant krūtinės arba maldai, mėnulis - jaunaties pjautuvas, ant galvos - dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Toks ar truputį paįvairintas Marijos atvaizdas ir plito nuo XVII a. Kartais viršuje įkomponuojamas Dievas Tėvas, žiūrintis žemyn, ir užrašas: Tota pulchra es, amica mea, et macula non est in te („Visa tu graži, mano drauge, nėra tavyje dėmės“; Gg 4,7). Būna taip pat įkomponuoti įvairūs simboliai ir emblemos, perteikiantys skaistumo idėją. Pastarasis Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinis tipas turi palyginti daug variantų ir labai populiarus visų kraštų baroko ir rokoko dailėje, ypač Ispanijoje ir Italijoje.
Parengta pagal „Šventųjų gyvenimai“, „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“ (Bernardinai.lt)

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“. Tai Marijos palaiminimas ir išvadavimas nuo pirminės nuodėmės.

Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę. (Day.lt)

Šilinės - Švč. Mergelės Marijos gimimo diena

Rugsėjo 8 d. vadinama Šilinėmis ir laikoma Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Šia proga nuo pirmojo rugsėjo sekmadienio bažnyčiose rengiami iškilmingi atlaidai. Ypatingi atlaidai rengiami Šiluvos bažnyčioje (Raseinių r. sav.), kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos paveikslas. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 – 1612 m. įvykęs Marijos apsireiškimas. Mergelę Mariją pamatę kaimo piemenys, beganydami bandą. 1457 m. vietos dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė Šiluvos bažnyčią ir joje pakabino atvežtą iš Romos Marijos paveikslą. (Day.lt)

Žolinė - Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr. 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą. (www.day.lt)

 Kretinga


Herbas. Sidabriniame lauke Švč. Mergelės Marijos, laikančios ant rankų kūdikėlį Jėzų, atvaizdas. Kūnai natūralios spalvos, Marijos karūna auksinė, marškiniai purpuriniai, apsiaustas mėlynas.

Kretingos miesto istorija glaudžiai susijusi su Chodkevičių ir Sapiegų giminėmis. Vienas jo savininkų, Žemaitijos seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius 1609 m. sausio 23 d. miesteliui suteikė Magdeburgo teises, Kretingą pavadino Karolštadu (Karolio miestu) ir davė herbą: „Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu ant rankų“ atvaizdą. Vienas naujas vardas neprigijo, tad miestas dažniausiai vadintas abiem vardais – Kretinga arba Karolštadas. Herbo simbolika neabejotinai pasiskolinta iš tuomet Kretingoje statomos pranciškonų vienuolyno ir parapijos Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios titulo (šventė kovo 25 d.). Privilegijoje Švč. Mergelė Marija vadinama šios bažnyčios ir miesto globėja. Po J.K. Chodkevičiaus mirties (1621) Kretinga per vedybas atiteko Sapiegoms, kurie netrukus miesto herbą pakeitė. Jame imta vaizduoti šv. Kazimierą, apsuptą rožių vainiko. Tai turbūt XVII a. 4-ame dešimtmetyje padarė naujasis Kretingos savininkas Kazimieras Leonas Sapiega savo šventojo globėjo garbei. Šv. Kazimiero atvaizdas Kretingos miesto herbe išliko iki XVIII a. pabaigos, vėliau tiek jis, tiek Švč. Mergelė Marija užmiršti. XX a. pirmoje pusėje manyta, kad senajame Kretingos herbe buvo vaizduojamas išdidžiai stovintis liūtas (klaidingai interpretuota Chodkevičių herbo figūra – grifas). Dėl to 1970 m. herbe išdidųjį liūtą pakeitė grifas, laikantis dešinėje priekinėje kojoje pakeltą kalaviją. Taigi, taisant vieną klaidą, padaryta kita. Dar tais pačiais metais herbas buvo uždraustas. Atkuriant Kretingos herbą, iš dviejų istorinių variantų pasirinktas pirmasis. Mat Švč. Mergelės Marijos simbolis sutampa su parapijos ir vienuolyno bažnyčios titulu, jos atvaizdą suteikė asmuo, davęs miestui teises, pagaliau Marijos atvaizdas yra vienintelis senojoje Lietuvos miestų heraldikoje, o šv. Kazimiero simboliką naudoja bent keli. Kadangi 1609 m. privilegijos originalas neišliko, naudotasi herbo aprašymu, taip pat remtasi kitų kraštų analogijomis, hagiografija. Bemaž po 400 metų atkurtą Kretingos miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. birželio 12 d. (VŽ, 1993, nr. 23-540). Atkurto istorinio Kretingos miesto herbo etalono autorius - dailininkė Laima Ramonienė.

 Eišiškės


Herbas. Mėlyname lauke vaizduojama ant sidabrinio pusmėnulio stovinti ir prie krūtinės kūdikėlį Jėzų laikanti Švč. Mergelė Marija. Ją supa liepsnojantis aukso spindulių ir šešiakampių žvaigždučių ratas. Abi figūros su aukso karūnomis. Marijos drabužiai sidabriniai, kraštai papuošti auksu.

Eišiškės – miestas Šalčininkų r. sav., šiuo metu seniūnijos centras. Lietuvos metraščiuose rašoma, kad Eišiškes įkūrė Eikšys ar Eišys. Nuo XVI a. minimas miestelis, kurį laiką net pavieto centras. Eišiškių miesto savivalda turbūt susikūrė Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788-1792), nes 1792 m. minimi laisvojo miesto pareigūnai. Apie senąją Eišiškių heraldiką aiškių duomenų nėra. Tvirtinama, kad iki 1908 m. gaisro turgaus aikštėje stovėjęs bokštelis, viršuje papuoštas trimis geležiniais kėnių kankorėžiais, simbolizavusiais lyg miesto herbą. Jie sieti su miestelio vardo liaudiška etimologija. Pagal vietos gyventojų pasakojimus, kai miestelis gavo turgaus teises, vietos ponas tvirtinęs, kad viskas, kad ir ką žmonės atvežtų į turgų, bus nupirkta. Vienas valstietis, neturėdamas ką parduoti, atvežęs maišą kankorėžių, kuriu niekas nepirko. Tada valstietis nuėjęs pas poną ir priminęs jo žodžius. Ponas, supratęs valstiečio gudrybę, pažadėjęs nupirkti, bet tas privalėjęs iš maišo imti ir po vieną kankorėžį sunešioti į klėtį. Valstietis nusikamavęs, supykęs ir, nešdamas kankorėžius, ėmęs lenkiškai šaukti: Ej, szyszki! Ej, szyszki! (Ei, kankorėžiai!). Taip miestelis gavęs Eišiškių vardą. 1935 m., kai Eišiškės priklausė Lenkijai, valsčiaus valdžia prašė Vidaus reikalų ministerijos suteikti joms herbą: mėlyname lauke trys sukryžiuotos žalios kėnių šakelės su auksiniais kankorėžiais. Prašymas liko be atgarsio. Svarstant Eišiškių simboliką, vietos gyventojams pageidaujant, nutarta vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su kūdikėliu. Šis motyvas pasirinktas neatsitiktinai. Eišiškėse Švč. Mergelę Mariją garbina iš seno. Ji yra tapusi lyg parapijos globėja, be to, bažnyčioje saugomas pagarsėjęs jos paveikslas. Naująjį miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. gruodžio 9 d. (VŽ, 1997, nr. 114-2874). Herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

 Šiluva


Herbas. Mėlyno skydo viduryje pakeltas auksinis spindulys. Jame vaizduojama ant juodo akmens stovinti Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Abiejų kūnas natūralios spalvos. Marijos plaukai rudi, marškiniai raudoni su sidabriniu antsiuvu apačioje, apsiaustas mėlynas. Kūdikėlio plaukai ir marškiniai sidabriniai, nimbas auksinis.

Šiluvos miestelis – Raseinių r. sav. seniūnijos centras. Pirmoji Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1457 m., miestelis pradedamas minėti 1517 m. Kai Šiluvos savininkai Zavišos perėjo į protestantizmą, iš katalikų bažnyčios atėmė žemes ir perdavė evangelikams reformatams, jiems XVI a. pabaigoje pastatė naują bažnyčią. Netekusi pajamų, katalikų bendruomenė pradėjo nykti. Protestantams buvo iškeltos bylos dėl turto užvaldymo, bet Žemaičių vyskupams ilgai nepavyko įrodyti savo teisių, nes neturėjo žemių užrašymo akto. Tolesni įvykiai perpinti su stebuklais. Pasak bažnyčios šaltinių, apie 1612 m. buvusiose bažnyčios žemėse piemenėliams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu ant rankų. Ji stovėjusi ant akmens ir verkusi, sakydama, kad toje vietoje, kur buvo garbinamas jos sūnus, dabar ariama ir sėjama. Į apsireiškimo vietą buvęs atvestas aklas šimtametis senelis, kuris tuoj pat praregėjęs ir nurodęs vietą, kur buvusi užkasta skrynia su bažnyčios steigimo aktu, Švč. Mergelės Marijos paveikslu, brangiu arnotu. Protestantai 1622 m. bylą iš tikrųjų pralošė ir žemes grąžino katalikams. 1627 m. Šiluvoje buvo pastatyta nauja bažnyčia, vėliau dar kelis kartus atnaujinta ir perstatyta. Nors dalis minėtų įvykių pagražinta legendomis, pirmoji Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Europoje greitai išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, į Šiluvą imtos organizuoti procesijos, ypač per Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną, arba Šilinę (rugsėjo 8 d.). Stebuklais išgarsėjo ir Šiluvos bažnyčioje esantis Dievo Motinos paveikslas, patikimuose šaltiniuose minimas nuo 1646 m., iškilmingai kanonizuotas 1786 m. Šiluvą 1993 m. rugsėjo 7 d. aplankė ir į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II. Tai paskatino naujai kuriamame miestelio herbe pavaizduoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo ant akmens siužetą. Šiluvos herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2002 m. vasario 19 d. (VŽ, 2002, nr. 18-730). Herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

 Kazokiškės


Herbas. Mėlyname lauke virš sidabrinio pusmėnulio vaizduojama Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi. Figūros puslankiu apsuptos dvylikos auksinių penkiakampių žvaigždučių. Karūnos, drabužiai ir aureolės – auksiniai, veidai, rankos ir kūdikėlio koja – natūralios spalvos.

Kazokiškių bažnytkaimis – Elektrėnų sav. seniūnijos centras. Čia 1609 m. buvo pastatyta ir 1782-1790 m. rekonstruota Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos (šventė spalio 7 d.) bažnyčia. Joje saugoma daug meno vertybių. Kazokiškes ypač išgarsino 1680 m. Napoleono atvežta Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslo kopija, nes prie jos besimeldžiantys tikintieji sulaukdavo įvairiausių malonių. Už gyventojų pagarbą Dievo Motinai ir už jos daromus stebuklus 1789 m. popiežius Pijus VI leido Vilniaus vyskupui Ignui Jokūbui Masalskiui suteikti Kazokiškių bažnyčiai keletą visuotinių atlaidų. Bene labiausiai išpopuliarėjo Sekminių atlaidai, į kuriuos ir šiandien atvyksta maldininkai iš visos Lietuvos. Tai paskatino herbe pavaizduoti bažnyčios ir parapijos globėją Švč. Mergelę Mariją. Kazokiškių herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2005 m. gruodžio 29 d. (VŽ, 2005, nr. 153-5648). Herbo autorius, dailininkas Rolandas Rimkūnas.

 Pivašiūnai


Herbas. Mėlyname lauke virš sidabrinio pusmėnulio auksinis Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi atvaizdas, virš jo lanku išsidėsčiusios 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių žvaigždžių. Veidai, rankos ir kūdikėlio kojos natūralios spalvos. Skydo papėdėje juodas trikalnis.  

Pivašiūnų bažnytkaimis – Alytaus r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs kalvotoje vietovėje prie Ilgio ežero. 1639 m. vietos savininkas Jonas Klockis (Klodzkis) Pivašiūnų žemes padovanojo Senųjų trakų benediktinų abatijai. Vienuoliai 1648 m. čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Nors medinė bažnyčia iki XIX a. pradžios kelis kartus degė, tačiau, pasak vietos gyventojų, visada išlikdavo sveikas joje buvęs Dievo Motinos paveikslas. Būtent šis paveikslas išgarsino Pivašiūnus ne tik lietuvoje, bet ir už jos ribų. Žmonės tiki, kad jisskleidžia meilę ir ramybę, guodžia tikinčiuosius ir net gydo. Žmonių pagarbą stebuklingam paveikslui rodo daugybė padėkos apžadų. 1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė jam Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15 dieną maldininkai iš visos Lietuvos susirenka į Pivašiūnus pagarbinti Švč. Mergelės Marijos. Nuo seno garsūs Pivašiūnų Žolinės atlaidai – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė, rugpjūčio 15 d., į kuriuos suvažiuoja daugybė tikinčiųjų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Todėl Pivašiūnų herbe nuspręsta pavaizduoti Švč. Mergelę Mariją su kūdikėliu. Mėlyna spalva simbolizuoja dangų ir yra viena iš svarbiausių Švč. Mergelės Marijos spalvų. Skydo papėdėje esantis juodas trikalnis reiškia kalvotą vietą ir kad naujoji bažnyčia, kurioje saugomas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, pastatyta ant kalnelio. Pivašiūnų herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2006 m. gegužės 24 d. (VŽ, 2006, nr. 60-2128). Herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

 Pušalotas


Herbas. Herbo skydo žaliame lauke, atskirtame nuo sidabrinės skydo papėdės pušų šakelių linija, auksinė Švč. Mergelės Marijos monograma.

Pušaloto vietovės (miestelis Pasvalio r. sav., į pietvakarius nuo Pasvalio, kairiajame Lėvens krante) pavadinimas kildinamas nuo pušies, nes apylinkės garsėjo savo brandžiais pušynais. Legenda pasakoja, kad kartą karštą vasaros dieną pamiškėje mergina pjautuvu kirtusi rugius. Staiga iššokusi gyvatė apsivijo ranką. Mergina iš baimės sušukusi: „Jėzau, Marija!“ Tuomet pušyje pasirodžiusi Dievo Motina ir nuvijusi gyvatę. Ši legenda tapo Pušaloto herbo sukūrimo dingstimi.

Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą patvirtino dekretu 2009 m. kovo 23 d. (VŽ, 2009 nr. 34-1275). Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus.

 

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Marija_(J%C4%97zaus_motina)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-12-08-nekaltai-pradetoji-svc-mergele-marija/7388
http://day.lt/sventes/straipsniai/nekaltojo_prasidejimo_svente
http://day.lt/sventes/straipsniai/silines
http://day.lt/sventes/straipsniai/zoline

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092