Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Kazimieras

Šventasis Kazimieras (gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje; mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine) – lietuvių šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastas ir paveldėtinis pretendetas į lietuvių sostą (potencialus kandidatas į Lenkijos sostą). Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1522 m. paskelbtas šventuoju. Atminimo diena – kovo 4 d.

Biografija

Gimė 1458-10-03 Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta. Antras sūnus šeimoje. Lietuvos suvereno Vladislovo Jogailos Gediminaičio, savo paveldėtinės valstybės krikštytojo, anūkas. Motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu. Vaikus buvo patikėta auklėti Janui Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonacorsi (dar vadintu Kalimachu). Po Čekijos karaliaus mirties 1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Čekijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Matą Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras Jogailaitis sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą, paskirdamas Vilniaus vietininku. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui atiteko Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho II dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė. Kunigaikštis Kazimieras gyveno labai dorai, užsidaręs karaliaus rūmuose. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Dažnai ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs džiova pakeliui į Lietuvą (pagal kitus šaltinius - Krokuvą), 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine.

Kanonizacija

Kazimiero kanonizacijoje svarbų vaidmenį suvaidino politinis aspektas. Jau prieš du šimtus metų apkrikštyta Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Tada ir buvo prisimintas Kazimieras. Šventasis galėjo dar labiau sustiprinti Jogailaičių dinastijos įtaką. Miręs jaunas, turintis teisingo ir dievobaimingo karalaičio įvaizdį, jis labai tiko į šventojo vaidmenį. Tarp lietuvių ir lenkų riterių, dalyvavusių 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, pasklido pasakojimai apie mirusio kunigaikščio pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą. Tai davė jo broliui Zigmantui Senajam papildomą pretekstą iškelti Kazimierą kandidatu į šventuosius. Tais pačiais metais per tarpininką Joną Laską nusiųstas prašymas dėl jo kanonizacijos. Atvykęs popiežiaus legatas Zachariasas Ferraris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai parašė himną jo garbei, taip pat aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Popiežius Leonas X 1521 m. išleido kanonizacijos bulę ir įteikė ją Polocko vyskupui Erazmui Ciolekui. Pastarajam staiga 1522 m. mirus Italijoje epidemijos metu, visi dokumentai dingo. Bulę Zygmundas III Vaza gavo tik 1602 m. lapkričio 7 d. iš popiežiaus Klemenso. Ji buvo paruošta pagal popiežiaus Leono X bulės kopiją, rastą Vatikano archyvuose. Ryšium su kanonizacija, 1602 m. buvo atidarytas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nežiūrint pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją). (Šio himno autorystė priskiriama Šventajam Bernardinui).

Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. Vilniaus katedroje. Vyskupas Benediktas Voyno ta proga pašventino kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į koplyčią, pastatytą Zygmundo III ir Vladislovo IV Vazos. 1953 m. relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Globėjas

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas (nuo 1636 m.), nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas, Gardino vyskupystės globėjas, nuo 1960 m. Maltos ordino narių (Joanitų) globėjas. Žmonių, pasišventusių viešąjai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat – Vilniaus Bialystoko archidiecezijos, Rodomo, Drohičynskos ir Pinkskos, Radomo miesto diacezijos globėjas. Kadaise buvo Poznanės diacezijos (anskčiau savarankiško miesto Srudkos) globėjas. Dabar Šv. Kazimiero bažnyčia yra lenkiškos - katalikiškos parapijos bažnyčia. Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis. Šv. Kazimiero garbei pavadintas Venesuelos miestas San Kasimiras.

Kaziuko mugė

Pagal tradiciją, Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausiomis išeiginėmis dienomis Vilniuje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“. Iš pradžių mugė vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. – Lukiškių aikštėje, galiausai pradėta organizuoti keliose miesto vietose. Mugės metu vykdavo karnavalinės eitynės. Pirmiausia pradėta prekiauti žemės ūkio įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis, taip pat būdingomis Vilniui verbomis.

Karnavalinių renginių tradicija tęsiama ir šiandien. Prekiaujama liaudies meno ir autoriniais meno dirbiniais, namų apyvokos daiktais.

Šventas Kazimieras skulptūroje

Lietuvių liaudies skulptūroje Šv. Kazimieras visada vaizduojamas visu ūgiu, karališkais rūbais, su karūna ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.

Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. JAV lietuviai ir lenkai išeiviai turi virš 50 šv. Kazimiero bažnyčių. Šv. Kazimieras pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Beveik visur jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija.

Legenda. Trirankis Šventojo Kazimiero paveikslas

Vilniaus katedros bažnyčios Šv. Kazimiero koplyčioje po jo karstu ant paties altoriaus yra keistas to šventojo trirankis paveikslas. Šv. Kazimieras su kunigaikščio mitra ir skaisčiai raudonu rūbu, dviejose dešinėse rankose laiko leliją, o kairėje – rožančių. Paveikslas yra labai senas. Tai matyti iš užrašo po sidabriniu rūbu, kuris rodo, kad 1594 m. paveikslas buvęs atnaujintas. Tasai paveikslas surištas su tokiu padavimu:

Vilniuje gyvenęs artistas tapytojas ne kartą patyrė įvairiausių malonių. Kai 1521 m. popiežius Leonas X karalaitį Kazimierą įrašė į palaimintųjų eilę, tada tapytojas sumanė nupiešti jo paveikslą. Kai jau paveikslas būvęs baigtas, menininkas pastebėjęs, kad dešinioji ranka per daug atlenkta į šalį, nedailiai atrodo ir yra per ilga. Užtepė ją kitokiais dažais ir jos vietoj nupiešė kitą, per alkūnę sulenktą ranką. Bet iš po dažų vėl išlindo anksčiau nupiešta ranka. Menininkas dar kelis kartus mėgino tą ranką užtepti, bet veltui – kiekvienu kartu ranka aiškiai išlįsdavo iš po dažų. Tuomet menininkas užtepė sulenktą per alkūnę ranką, bet ir ta išlindo. Palaikęs tai stebuklu, menininkas pametė sumanymą užtepti kurią nors ranką ir tokį trirankį paveikslą paaukojo katedros bažnyčiai.

Pirmiau tasai paveikslas puošė Šv. Kazimiero karstą karališkos koplyčios požemiuose, o kai vėliau šventojo Lietuvos Globėjo kūnas buvo perneštas į šiandieninę koplyčią, paveikslas padėtas ant altoriaus po sidabriniu karstu.

Legenda. Šv. Kazimiero gandras

Tūkstantis šeši šimtai ketvirtais metais popiežius Klemensas VIII įrašė karalaitį Kazimierą į šventųjų skaičių ir atsiuntė bulę ir Šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą. Kanonizacijos iškilmės įvyko Vilniuje 1604 m. gegužės mėnesio 10 dieną. Bulę ir vėliavą paliko Šv. Stepono bažnyčioje už Rūdininkų vartų, ir iš tenai iškilminga procesija pernešė į katedros bažnyčią.

Miestas pasipuošė šventadieniškai. Didesniųjų gatvių namai buvo papuošti žalumynais ir gėlėmis, languose kabojo persų ir turkų kilimai. Gatvėse, kuriomis ėjo iškilminga procesija, buvo pastatyti ketveri garbės vartai, papuošti herbais, tikybinio ir alegorinio turinio paveikslais ir užrašais. Armotų šūviai paskelbė procesijos pradžią. Procesijoje dalyvavo kariuomenė, brolijos labdarių ir visuomenės draugijos, miesto valdyba, magistratas, amatininkų sąjungos, vienuoliai, viso pasaulio kunigai ir nesuskaitomos minios žmonių. Visą laiką grojo muzika, dundėjo armotos ir tarškėjo šautuvai. Visų bažnyčių bokštuose varpai gaudė.

Procesija truko 8 valandas, ir visą tą laiką didysis Lietuvos Kancleris Leonas Sapiega, dviejų drakonų padedamas, nešė didžiulę švento Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą.

Kai procesija išėjo iš Šv. Stepono bažnyčios ir slinko Rūdninkų gatve, giedroj dangaus mėlynėj pasirodė vos pastebimas mažytis taškelis, į kurį visi nukreipė akis. Taškelis vis artėjo ir didėjo ir greit visi pastebėjo gandrą atskrendant. Gandras bematant atsidūrė ties procesijos dalyvių galvomis ir, nepaisydamas armuotų ir šautuvų šūvių, nei didžiulės minios žmonių, priskrido prie Šv. Kazimiero vėliavos ir valandėlei ant jos stiebo atsitūpė, o vėliau, pakilęs, vos stogų kraigų nesiekdamas, skrido pirma procesijos, tartum kelią rodydamas.

Keistą tą įvykį tuomet taip aiškino: kadangi gandras naikina gyvates ir kitas kirmėles, tai jo pasirodymas tą iškilmingą valandą reiškia, kad netrukus bus išnaikintos Vilniuje visos erezijos, ir atskalūnai grįš į tikrąjį tikėjimą (tais laikais Vilniuje buvo labai įsigalėjusios įvairiausios sektos, ypač vyravo kalvinizmas).

 Nemunaitis


Herbas. Mėlyname lauke (papėdė žalia) vaizduojamas šv. Kazimieras, dešinėje rankoje laikantis auksinį kryžių, kairėje – žalią lelijos šakelę su trim sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi raudonus marškinius ir apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu, ant galvos – raudona su auksiniais lankais Lietuvos kunigaikščių karūna. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi, apavas auksinis.

Nemunaičio miestelis – Alytaus r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs dešiniąjame Nemuno krante. Kadaise svarbus gynybos centras. Jau 1384 m. minima Nemunaičio pilis, 1519 m. – miestelis. Laisvojo miesto teises ir herbą – „mėlyname lauke Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalaitį, šventąjį Kazimierą, dešinėje rankoje laikantį kryžių su nukryžiuotuoju, o kairėje – leliją“ – 1792 m. kovo 19 d. suteikė Stanislovas Augustas. Miestas gavo ne Švč. Mergelės Marijos (Nemunaičio parapijos bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos gimimo vadą), o neseniai atšvęsto Lietuvos valstybės globėjo šv. Kazimiero atvaizdą (šventė – kovo 4 d.). būtent jis turėjo saugoti naująjį miestą ir kraštą nuo nelaimių. Po kelių mėnesių, krašte pasikeitus politinei padėčiai, Nemunaičio savivalda buvo uždrausta. Vietos gyventojai nenorėjo su tuo susitaikyti, bylinėjosi su rusijos valdžia bemaž iki XIX a. vidurio, tačiau prarastų teisių nebeatgavo. 1935 m. Nemunaičio herbą pabandė nupiešti Marijanas Gumowskis. Jis uždėjo šventajam nimbą ir jį atgręžė į žiūrovą. Pagal vienintelį Lietuvos Metrikos piešinį po 200 metų atkurtą Nemunaičio herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1999 m. lapkričio 10 d. (VŽ, 1999, nr. 97-2780). Herbo autorius, dailininkas Juozas Galkus.

Nemunaičio laisvojo miesto herbas, 1972 m.

 Kvėdarna


Herbas. Sidabriniame lauke ant vieno kelio priklaupęs šv. Kazimieras su auksine aureole, dešinėje rankoje laikantis Šventąjį Raštą (knyga raudona, jos lapai ir viršelio kryžius – auksiniai), kairėje – žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi ilgus mėlynus marškinius bei raudoną apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu. Marškiniai susegti auksine sege, tokios pačios spalvos ir diržas. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi. Rudoje skydo papėdėje guli paversta raudona kunigaikščio kepurė su sidabriniu šermuonėlio kailiu; jos lankai ir valdžios obuolys auksiniai.

Kvėdarnos miestelis – Šilalės r. sav. seniūnijos centras. XIV a., kovų su Vokiečių Ordinu metu, čia stovėjo svarbi gynybinė pilis. Miestelis minimas 1568 m., turgaus privilegiją gavo 1631 m., laisvojo miesto teises ir herbą – „karalaičio šventojo Kazimiero atvaizdą“ – 1792 m. kovo 20 d. suteikė Stanislovas Augustas. Privilegijoje, kaip matyti iš skelbiamo atvaizdo, buvo nupieštas daugiaspalvis herbas. Pagal to meto paprotį, miestui buvo suteiktas ne parapijos (Kvėdarnos bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo titulą), o prieš dvi savaites švęsto Lietuvos valstybės globėjo šv. Kazimiero (šventė – kovo 4 d.) atvaizdas. Tuomet Kazimiero atvaizdą gavo net 3 Lietuvos miestai:  Darsūniškis, Kvėdarna, Nemunaitis. Darsūniškio ir Nemunaičio herbuose šv. Kazimieras stovi su visa kunigaikščio apranga ir rankose laiko kryžių bei lelijos šakelę, Kvėdarnos – klūpo prieš Šventąjį Raštą ir kankinio šakelę. Čia ant grindų numesta kunigaikščio kepurė reiškia, kad šv. Kazimieras atsisako jo rangui skirtos žemiškosios garbės ir titulų. Po kelių mėnesių Kvėdarnos savivalda buvo panaikinta, miesto herbas ilgam užmirštas. Jį tik 1935 m. paskelbė Marijanas Gumowskis. Tyrinėtojas pavaizdavo šventąjį, stovintį su kunigaikštiška apranga ir dešinėje rankoje prie krūtinės laikantį lelijos šakelę, kairėje – kryžių, kaip Darsūniškio ir Nemunaičio herbuose. Atkuriant Kvėdarnos istorinį herbą, buvo remtasi vieninteliu išlikusiu originaliu piešiniu. Tačiau dėl heraldiškai prasto 1792 m. piešinio kai kuriuos dalykus teko keisti, į kitą vietą perkelti knygą, lelijos šakelę, atsisakyti stalo, laiptelių bei kitų smulkių elementų. Kvėdarnos herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2000 m. kovo 23 d. (VŽ, 2000, nr. 26-681). Herbo autorius, dailininkas Juozas Galkus.

Šv. Kazimieras Darsūniškio herbe iš 1791 m. privilegijos.

 

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Kazimieras
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-04-sv-kazimieras-lietuvos-globejas/7541
Vilniaus legendos. Stasys Lipskis, 2003. Vilnius, „Žuvėdra“, 160 psl.

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092