Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Antanas ir kūdikėlis Jėzus

Šventasis Antanas Paduvietis (gimė 1195 m. Lisabonoje, Portugalijoje; mirė 1231 m. birželio 13 d. Paduvoje, Italijoje) – Romos katalikų bažnyčios šventasis, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas. Būdamas 15 ar 16 metų įstojo į šv. Augustino vienuolyną, ten gavo išsilavinimą. Vėliau tapo elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Šv. Antanas Paduvietis mirė 1231 m. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. 1263 m. jo garbei Paduvoje virš kapo pastatyta bažnyčia, kurioje saugomos šventojo relikvijos. Šv. Antanas laikomas Paduvos miesto, moterų, sužadėtinių globėjas. Katalikų tikima, jog gelbsti nuo drugio, maro ir kitų ligų. Jo pagalbos šaukiamasi ką nors pametus.

Šv. Antanas Paduvietis, kunigas ir Bažnyčios Daktaras

Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų jo atvaizdo, papuošto gėlėmis ir šviesų girliandomis.

Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Paduviečiai vadina jį Sant Antonio mio bello („šv. Antanas, mano puikusis“). Jis yra mokytojas ir stebukladarys, bet paduviečiams jis tarsi vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose. Pavyzdžiui, sukalbėjai Si ąuaeris miracula - ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir sykiu prasminga, kai į vieną vietą suplakama raupsai, demonai, jūra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai, (petunt et accipiunt) - ir priduriama: dicant paduani („sako paduviečiai“).

Vienuolio Džiuliano da Spiros (apie 1232) sekvencija, giedama pranciškonų vienuolynuose Šv. Antano dienos išvakarėse, į šv. Antaną kreipiamės garsaus responsoriumo žodžiais:

,,Jei stebuklo trokšti tu, klaidos, demonai, mirtis, bėdos, ligos traukiasi, ginant mus Antanui.
Grįš tau pamesti daiktai, jūra slūgs ir pančiai kris, jei karštai tik šauksiesi šventojo Antano.
Kas patyrė, skelbia tai: paramą visi patirs išgąsty ir varguose, užtariant Antanui. Amen“.

Šv. Antanas gimė 1195 m. ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Šešiolikos metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių kanauninkų ordiną. Jis tapo dideliu Šv. Rašto žinovu, buvo įšventintas kunigu ir apsistojo Koimbros Šventojo Kryžiaus vienuolyne. Koimbroje gyveno būrelis pranciškonų, jie rinkdavosi Šv. Antano Abato bažnyčioje. Pranciškonai labai jį sudomino. Penki šv. Pranciškaus vienuoliai, pasiųsti skleisti krikščionybės į Maroką, buvo nukirsdinti, o jų kūnai atgabenti į Koimbrą. Ferdinandą taip sujaudino ši kankinystė, kad jis pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną ir net pasivadino šventojo vienuolio, kuriam buvo pašventinta pranciškonų bažnytėlė, vardu.

Jis troško tapti misionieriumi ir išvyko į Maroką. Ten susirgo ir išbuvo vieną žiemą. Pavasarį grįžęs į Italiją, darbavosi pranciškonų kapituloje Asyžiuje. Nusiųstas į Romanijos vienuolyną, pakeitė tenykštį pamokslininką. Antanas buvo labai išsilavinęs, iškalbingas, todėl jam buvo patikėta dėstyti teologiją. 1225-1227 m. Prancūzijoje kovojo su albigiečių erezija. 1227-1230 m. buvo Šiaurės Italijos pranciškonų vyresnysis ir nuolat lankydavo visus vienuolynus. 1223-1225 metai, kai jis Bolonijoje dėstė teologiją, laikomi pranciškonų teologinės mokyklos pradžia. Bet Antano gyvenamoji vieta visada buvo Paduva. Čia jis parašė Sekmadienio pamokslus, o į gyvenimo pabaigą - Pamokslus šventiesiems paminėti. Šiuo laikotarpiu jis daug dirbo visuomenės luomų susitaikymo ir vargšų labui. Nuola tinių kelionių išsekintas, susirgo astma bei vandenlige ir pasitraukė į Santa Maria Mater Domini vienuolyną, šalia kurio ant jo kapo vėliau buvo pastatyta bažnytėlė. Nors sunkiai sirgo, vis tiek klausė išpažinčių ir pamokslavo. Pavargęs nuo 1231 m. gavėnios pamokslų, pasitraukė į Kamposampjerą, dvidešimt kilometrų nuo Paduvos, kur jo bičiulis grafas Tiso įrengė jam nedidelę celę riešutmedyje. Čia tarp lapų jis ir gyveno, nes tyrame ore buvo lengviau kvėpuoti. Vieną naktį, užėjus skausmams, jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šis jo regėjimas, kurio liudytojas buvo bičiulis Tiso, vaizduojamas ikonografijoje. Birželio 13 d., jausdamas artėjančią mirtį, Antanas pasiprašė nuvežamas į Santa Maria Mater Domini bažnyčią. Teko keliauti jaučiais pakinkytu vežimu. Netoli Paduvos jis visai nusilpo, todėl nutarta sustoti Arčelos vienuolyne. Čia Antanas ir mirė. Po metų, 1232 m. gegužės 30 d., popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Po trisdešimt dvejų metų perlaidojant Antano palaikus, šv. Bonaventūras iš Banjoredžio aptiko, kad jo liežuvis nesudūlėjęs. Jis ir dabar saugomas Relikvijų koplyčioje. Suprantama – liežuvis buvo iškalbos įrankis.

Netrukus šventojo relikvijoms saugoti buvo pradėta statyti bazilika ad corpus: žmonės ir valdžia pageidavo, kad ji būtų graži, kaip Šv. Morkaus katedra Venecijoje. Bazilikoje susipynę įvairūs stiliai: romaninis, bizantinis, maurų, - pasak paduviečių, „šv. Antanas yra visų šventasis“. Antano palaikai buvo perlaidoti dusyk: 1263 m. iš Santa Maria bažnytėlės perkelti į naująją baziliką po centriniu kupolu ir 1310 m. - į specialiai pastatytą gotikinę koplyčią; jau begriūvanti, ji buvo perstatyta 1500 m. Koplyčia papuošta horeljefais, vaizduojančiais Antano gyvenimą. Tikintieji eina aplink altorių, kitoje jo pusėje sustoja, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. 1946 m. sausio 16 d. Pijus XII paskelbė Antaną Bažnyčios Daktaru.

Šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji - išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Antanas yra Lisabonos ir Paduvos globėjas; šiedu miestai ginčijasi, kurio vardas turi būti šventojo prievardis. 1934 m. birželio 13 d. ir 1936 m. kovo 25 d. Pijus XI iškilmingai patvirtino jį Portugalijos globėju.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant mokytumą, Antanas vaizduotas tik su knyga rankoje; Grigalius IX, sužavėtas Šv. Rašto išmanymu, pavadino jį „Testamento lobynu“. Labai paplitęs šv. Antano atvaizdas su Kūdikėliu Jėzumi: kartais šventasis prieš jį klūpo, kartais Kūdikėlis stovi arba sėdi ant Evangelijos, kurią Antanas laiko rankoje kartu su lelija - skaistybės simboliu. Jėzus visada meilingas savo Antanui. Dažnai vaizduojama daugybė jo stebuklų: antai prabilęs naujagimis pasako, kad kaltinama neištikimybe jo motina yra nekalta; šykštuolio širdis atsiduria jo seife; jaunikaičiui priauga nukirsta koja; prisikelia iš numirusių vaikai. Kartą Riminyje (senamiesčio bažnytėlėje ir dabar galima pamatyti šio įvykio atminimą) vienas eretikas sumanė pasityčioti: tris dienas neėdusį asilą pastatė tarp avižų ir Švč. Sakramento, bet gyvulėlis, nors labai alkanas, atsiklaupė prieš Švenčiausiąjį. Tame pačiame Riminyje, eretikų lizde, žmonės nesiklausė jo pamokslų, tad Antanas ėmė byloti žuvims, ir šios jo klausėsi išplaukusios į paviršių. Ikonografijoje ši scena vadinama „pamokslu žuvims“. Pagrindiniai šv. Antano atributai – Kūdikėlis Jėzus ir lelija; dar vienas atributas – knyga. („Šventieji ir jų simboliai“. F. ir G. Lanzi.)

<...>

Šv. Antanas ir Kūdikėlis Jėzus

Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas įvairiai: su knyga, su lelija ar liepsna, laikoma rankoje. Jis tapytas ir pamokslaujantis žuvims ar laikantis monstranciją su Švč. Sakramentu, o fone - klūpantis asilaitis; taip pat nemažai šv. Antano atvaizdų, kur jis pamokslauja miesto aikštėje ar iš riešutmedžio. Tačiau nuo XVII a. dažniausiai sutinkamas šventojo atvaizdas, kur jis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų, kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, kurią laiko šventasis. Pasak legendos, paskutinės kelionės metu Antanas viešėjo pas Kamposampjero grafą Tiso. Kartą, kai šv. Antanas naktį savo kambaryje meldėsi, staiga kambarį užliejo nuostabi šviesa, ryškesnė nei Saulė. Šv. Antanui pasirodė Jėzus mažo vaikelio pavidalu. Šio regėjimo liudytojas buvo šv. Antano bičiulis grafas Tiso, kuris pažadėjo niekam apie tai nepasakoti iki Antano mirties. Kai kas gali pastebėti panašumų ir sąsajų tarp šios istorijos ir istorijos iš šv. Pranciškaus gyvenimo, kai jis bandė papasakoti Jėzaus gimimo istoriją Greccio vietovėje. Šiose istorijose pasakojami stebuklai suartina Antaną su Pranciškumi, sukelia pagarbą Kristaus Įsikūnijimo paslapties akivaizdoje. Jos kalba apie kerintį nuolankumą ir silpnumą Kristaus, kuris apiplėšė pats save, kad taptų vienu iš mūsų, visu kuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę. Antanui, kaip ir Pranciškui, neturtas buvo kelias sekti Jėzų, gimusį tvartelyje ir neturėjusį kur galvos priglausti.

Jūreivių, keliautojų ir žvejų globėjas

Portugalijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje šv. Antanas yra laikomas šventuoju jūreivių ir žvejų globėju. Pasak kai kurių biografų, jo statulėlė kartais užkeliama į laivo stiebą. Jūreiviai kartais burba, jei, jų manymu, šv. Antanas nepakankamai greitai atsiliepia į jų maldas.

Tačiau ne tik tie, kurie keliauja jūromis, meldžiasi prašydami šv. Antano užtarimo - ir kiti keliautojai bei atostogautojai meldžiasi, kad šv. Antanui užtariant, jiems nieko nenutiktų. Pasakojamos įvairios istorijos ir legendos, siejančios šv. Antaną ir keliautojus bei jūreivius.

Visų pirma reikia paminėti, kad yra išlikusių tikrų faktų apie paties Antano keliones skelbiant Evangeliją, ypač įsimintina jo kelionė skelbti Evangeliją Maroke, misija, greitai pasibaigusi dėl ligų. Tačiau ir išgijęs bei grįžęs į Europą Antanas nuolat keliavo, skelbdamas Gerąją Naujieną.

Taip pat yra žinoma istorija apie dvi pranciškones seseris, kurios norėjo kaip piligrimės aplankyti Dievo Motinos šventovę, tačiau nežinojo kelio. Joms padėti pasisiūlė jaunas vyras. Grįžus iš piligriminės kelionės, viena iš seserų pranešė, kad vyras, kuris palydėjo jas, buvo jos šventas globėjas Antanas.

Kita istorija pasakoja, kaip 1647 m. tėvas Erastijus Vilani iš Paduvos grįžinėjo laivu į Italiją iš Amsterdamo. Laivas su įgula pateko į siaubingą audrą. Atrodė, kad visi pasmerkti. Tėvas Erastijus paskatino visus prašyti šv. Antano užtarimo. Audra iš karto nuščiuvo, vėjas liovėsi ir jūra nurimo.

<...> Pagal Norman Perry, O.F.M.“Devotion to St. Anthony of Padu“

 Maišiagala


Herbas. Juodame lauke šv. Antano su rudu abitu ir spinduliuojančiu auksiniu nimbu atvaizdas. Šventasis prie krūtinės laiko ant sidabrinės drobulės sėdintį kūdikėlį Jėzų, kairėje rankoje – žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Abiejų figūrų plaukai auksiniai, kūnai natūralios spalvos.

Maišiagala – sena Lietuvos gyvenvietė, kurioje jau 1387 m. Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis Jogaila fundavo bažnyčią. XVIII a. pabaigoje, kai Maišiagala priklausė Vilniaus vyskupui Ignui Jokūbui Masalskiui, miestelėnai be jo žinios (dėl to vėliau buvo nesutarimų) išsirūpino laisvojo miesto teises ir herbą „šventojo Antano atvaizdas“. Valdovo Stanislovo Augusto 1792 m. vasario 23 d. pasirašytas privilegijos originalas saugomas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Dabar sunku tiksliai pasakyti, kodėl Maišiagalai buvo duotas šv. Antano simbolis (šventė – birželio 13 d.). Galbūt jo parinkimą nulėmė miesto teises išrūpinusio Antano Perkovskio vardas, be to, Antano vardą turėjo ir keli kiti Maišiagalos pareigūnai, pavyzdžiui, vaitas Antanas Gruževskis, burmistras Antanas Stravinskis. Bet po kelių mėnesių savivalda ir herbas buvo panaikinti. Iš naujo pagal 1792 m. privilegiją atkurtą Maišiagalos miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1994 m. kovo 29 d. (VŽ, 1994, nr. 25-404). Atkurto herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

Maišiagalos miesto herbas, 1792 m.

 

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Antanas_Paduvietis
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-06-13-sv-antanas-paduvietis-kunigas-ir-baznycios-daktaras/7181
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-06-13-pamaldumas-sv-antanui-paduvieciui/7180

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092