Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Jonas Krikštytojas

Šventasis Jonas Krikštytojas

Jono Krikštytojo šventė minima birželio 24 dieną. Daugelyje krikščioniškų kraštų ji sutampa su pagoniška vasaros saulėgrįžos švente – Rasomis. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas. Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas išpranašautas Senajame Testamente. Evangelija pagal Luką atskleidžia Jono Krikštytojo ir Jėzaus giminystės ryšius. Jo motina, šv. Elzbieta, buvo švč. Mergelės Marijos pusseserė. Jono gimimas buvo stebuklingas, nes Elžbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus. O jos vyras, žydų kunigas Zacharijas, buvo nubaustas – prarado žadą, nes netikėjo arkangelo Gabrieliaus jam paskelbta žinia, kad senatvėje susilauks sūnaus. Kai Elžbieta buvo šeštą mėnesį nėščia, ją aplankė Mergelė Marija. „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1,41). Legenda pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu, o Elžbieta su kūdikiu pasislėpė olose netoli Betliejaus, kur juos rado iš Egipto grįžtanti šventoji šeima. Gyvendamas Nazarete (iki išėjimo į dykumą) Jonas žaisdavo su Jėzumi. Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo Karalystę, upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju, t.y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus. Pagrindinis Jono Krikštytojo nuopelnas yra tas, kad jis skelbė žmonėms Mesijo atėjimą, jį pakrikštijo ir įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1,7). Jonas turėjo daug mokinių, kuriems jis pasakė, kad pasirodė lauktasis pasaulio Išganytojas. Jono mokiniai, tarp kurių buvo būsimieji apaštalai Petras ir Andriejus, nusekė paskui jauną vyrą iš Nazareto, kurį Jonas pakrikštijo.

Erodas Antipas (Erodo I Didžiojo sūnus) uždarė Krikštytoją į kalėjimą, nes Jonas pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su Erodiada, brolio žmona. Šventasis buvo nukirsdintas kalėjime Erodiados dukters Salomės pageidavimu. Manoma, kad Jono Krikštytojo kūną, po egzekucijos Erodo tvirtovėje prie Negyvosios jūros, paėmė jo mokiniai ir palaidojo Sebastijone, Samarijoje. Pasakojama, kad Romos imperatorius Julijus Apostata (Atskalūnas) IV a. iškasė šv. Jono Krikštytojo palaikus ir viešai sudegino, norėdamas sunaikinti šventojo kultą. Jonas Krikštytojas yra kelių Italijos miestų globėjas. Jam skirta daug bažnyčių, jo vardu tradiciškai vadinamos visos krikštyklos. Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas dvejopai: 1) kaip vaikas kartu su Kūdikėliu Jėzumi šventosios šeimos siužetuose; ši tema, neminima Šventajame Rašte, pirmiausia pasirodė italų renesanso dailėje; šv. Jonas Krikštytojas čia vaizduojamas vyresnis kaip dvejų metų amžiaus su nendriniu kryžiumi; 2) suaugęs – paprastai išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu (Mk 1,6). Kartais šalia jo stovi (arba yra laikomas rankose) avinėlis su nimbu. Jonas Krikštytojas rodo ranka į avinėlį, - primindamas Evangelijos tekstą, kai krikštydamas Jordano upėje Jėzų jis pasakė: „Štai Dievo avinėlis“ (Jn 1,36). Šalia Jono stovi puodynė su medumi arba rankose laikomas korys medaus, tai užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius. Jonas Krikštytojas taip pat gali būti vaizduojamas kaip pamokslininkas, skelbiantis atsivertimo krikštą ir liepiantis visiems atgailauti. Individualus Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu. Retkarčiais Jonas vaizduojamas ir su krikšto indeliu. Taip pat gali būti su ritiniu rankose, kuriame kartais užrašyti žodžiai iš Izaijo pranašystės „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1,3).

Ankstyvuoju Bizantijos dailės laikotarpiu vaizduojamas kaip ir kiti pranašai angelo pavidalu su sparnais arba kaip dieviškasis pasiuntinys, kuris atėjo nutiesti Viešpačiui kelią (Mk 1,2). Šv. Jono Krikštytojo kultą itin išplėtojo Stačiatikių Bažnyčia, traktuojanti jį kaip asketo idealą, „dykumų angelą“. Nuo vėlyvųjų viduramžių imta vaizduoti vien tik nukirstą Jono Krikštytojo galvą gulinčią ant padėklo. Buvo tikima, kad tokie paveikslai turi gydomąją galią.

Šv. Jono Krikštytojo šaltinis

Legendomis apipintas, neva stebuklingas gydomąsias galias slepiantis šv. Jono Krikštytojo šaltinis Kavarske (Anykščių r.) jau nuo žilos pagonybės laikų audrino ne tik čia gyvenusių mūsų ainių vaizduotę, bet vis dar lieka džiule paslaptimi ir mįsle net ir šių dienų žmogui – gaivaus tyro vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų prasigraužusi apie 20 metrų. Švenčių dienomis  šaltinis ir nuostabios jo prieigos tampa masinių susibūrimų vieta.

 Skuodas


Herbas. Mėlyname lauke auksiniai mūriniai vartai su trimis bokštais. Jų angoje ant auksinio dubens kūno spalvos šv. Jono Krikštytojo galva, plaukai ir barzda juodi.

Skuodo miestelis nuo 1567 m. priklausė Chodkevičiams, XVII a. 3-ame dešimtmetyje per vedybas atiteko Sapiegoms, kurių žinioje išbuvo iki 1831 m. Jau pirmasis Skuodo savininkas, Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius Skuodui 1572 m. gegužės 17 d. suteikė Kulmo teises ir jį pavadino Johanesbergu (Jono pilimi). Kadangi vienas naujasis vardas neprigijo, miestelis dažniausiai vadintas abiem vardais Johanesbergu arba Skuodu. 1645 m. vasario 18 d. Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza suteikė Skuodui Magdeburgo teises. Tuomet pirmą kartą buvo paminėtas miesto antspaudo simbolis – „vartuose nukirsta šv. Jono Krikštytojo galva“. Jis neabejotinai atsirado 1572 m. ir turėjo gilią prasmę. Šv. Jonas Krikštytojas buvo Jono Chodkevičiaus ir kartu Johanesbergu perkrikštyto Skuodo globėjas. Jo šventė – birželio 24 d., o rugpjūčio 29 minima kaip šv. Jono Krikštytojo nukankinimo (galvos nukirtimo) diena. Vartai su bokštais sietini su antrąja miesto pavadinimo dalimi –berg, kuri tuomet reiškė pilį, įtvirtintą gyvenvietę. Skuode J. Chodkevičius iš tikrųjų buvo sumanęs pastatyti pilį, bet sumanymas dėl neaiškių priežasčių liko neįgyvendintas. Taigi naująjį miesto vardą – Johanesbergas įprasmina herbe vaizduojami pilies vartai ir šv. Jono Krikštytojo galva. Tai seniausias „kalbantis“ miesto herbas Lietuvoje, naudotas iki XIX a. Pirmą kartą Skuodo herbas atkurtas 1970 m. Tačiau tuomet, pasinaudojus klaidingu M. Gumowskio piešiniu, virš vartų buvo pavaizduotos trys karūnos, pakeistos spalvos, neliko vartuose ir šv. Jono Krikštytojo galvos. Netrukus herbas panaikintas. Skuodo privilegijos dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Išsiaiškinti heraldikos dalykus padėjo privilegijų nuorašai, miesto antspaudai, taip pat labai vertingi Mykolo Brenšteino pastebėjimai dėl herbo spalvų. Iš naujo atkurtą Skuodo miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. gegužės 6 d. (VŽ, 1992, nr. 15-415). Herbo autorius, dailininkas Valerijonas Jucys.

 Trakai


Herbas. Raudoname lauke juodaplaukė šv. Jono Krikštytojo galva, veidas kūno spalvos.

Trakai, dažnai vadinami antrąja Lietuvos sostine, yra vienas seniausių mūsų krašto miestų. Didžiausią galią jie pasiekė XV a. Vėliau Trakų reikšmė ėmė menkėti, o po XVII a. vidurio karų ir suirutės miestas visai nebepajėgė atsitiesti. Iki šiol nepavyko nustatyti, kada miestas gavo savivaldos teises, nes neišliko nei pirmoji privilegija, nei jos nuorašai. Tik žinoma, kad 1441 m. kovo 27 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Trakų karaimams suteikė Magdeburgo teises, Trakų miestiečiai krikščionys tokiomis teisėmis jau naudojosi. Manoma, kad jas miestui suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Nesutariama tik dėl laiko. Vieni istorikai nurodo XIV a. pabaigą, kiti – 1409 ir vėlesnius metus. Tačiau jei ir pavyktų surasti seniausias miesto privilegijas, duomenų apie Trakų antspaudą ir herbą jose nerastume: tuomet šie dalykai privilegijose dar nebuvo fiksuojami. Nėra apie tai žinių ir vėlesniuose privilegijų patvirtinimuose. Bene vienintelis šiuo metu Trakų herbo ikonografijos šaltinis yra senieji miesto antspaudai. Juose vaizduojama veidu į žiūrovą šv. Jono Krikštytojo galva. Tai labai retas simbolis Lietuvos miestų heraldikoje. Iki XVI a. antrosios pusės jį turėjo vieninteliai Trakai. Todėl tikėtina, kad būtent šis herbas buvo nupieštas Vilniaus kapitulos aplinkoje XVI a. viduryje sudarytame herbyne, kuris dabar saugomas Paryžiaus arsenalo bibliotekoje. Jame tarp miestų simbolių randame raudoname skyde pavaizduotą šv. Jono Krikštytojo galvą, tik nenurodyta, kurio miesto herbui ji priklauso. Taigi, šv. Jono Krikštytojo simbolika turėjo atsirasti Vytauto laikais ir, matyt, ne be valdovo įtakos. Jos parinkimą greičiausiai nulėmė Lietuvos krikštas, paskatinęs religinės simbolikos vartoseną įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Šv. Jonas Krikštytojas turėjo būti Trakų krikščioniškojo miesto globėjas. Jo šventės – birželio 24 d. ir rugpjūčio 29 d. (šventojo galvos nukirtimo diena). Nuo XVIII a. pradžios Trakų magistrato antspauduose šv. Jono Krikštytojo galva imta vaizduoti profiliu ir labiau individualizuota. Matyt, dėl to Vilniaus gubernijos valdybos pareigūnai, siųsdami žinias apie Lietuvos miestų herbus Heroldijos departamentui, 1840 m. pažymėjo, kad Trakų herbe tikriausiai vaizduojamas nežinomo dalinio kunigaikščio portretas. Šis simbolis miesto antspauduose išliko iki 1831 m. sukilimo. 1845 m. Rusijos Imperijos valdžia Trakų apskričiai davė naują herbą, kuriame vaizduojami pilies vartai su kardais. Iki XX a. vidurio šis herbas buvo ir miesto herbas. Atkuriant istorinį Trakų miesto herbą, remtasi seniausiais išlikusiais miesto antspaudais, o spalvoms nustatyti – tiek minėtuoju Arsenalo bibliotekoje saugomu herbynu, tiek senosiomis Lietuvos herbų spalvinimo tradicijomis. Trakų miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m. sausio 23 d. (VŽ, 1996, nr. 9-220). Herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

Trakuose greta krikščionių bendruomenės nuo 1441 m. veikė juridiškai įteisinta karaimų bendruomenė. Pastaroji taip pat turėjo savo valdžios ir teismo organus, atskirą antspaudą. Karaimai gyveno griežtai valdovų privilegijomis nustatytoje teritorijoje ir, atrodo, krikščioniškojo miesto magistrato darbe iki XVIII a. pabaigos nedalyvavo, nors kai kuriuos miesto reikalus abi bendruomenės spręsdavo kartu. Karaimų miesto antspaudai iki šiol nesurasti, nežinomi ir jų vartoti simboliai.

 Vaiguva


Herbas. Mėlyname lauke, vaizduojama sidabrinė apversta gegnė, virš kurios auksinė šv. Jono Krikštytojo galva.

Vaiguva - gyvenvietė Kelmės r. sav., netoli Knituvos upelio. Vaiguva žinoma nuo XV a. (nors spėjama, kad vietovė gali būti žinoma dar nuo XIII a.). 1385 m. minimas Vaiguvos kraštas ir valsčius, nuo XIV a. – Vaiguvos dvaras, kuri XV a. 2-ojoje pusėje valdė Žemaičių seniūnas J. Kęstgailaitis, vėliau sūnus Stanislovas, o 1498 m. Andrius Rukovičius. Jo laikais Vaiguvos dvaras turėjo duoti dešimtinę savo pajamų Kurtuvėnų bažnyčiai. 1531 m. Stanislovas Kęstgaila Vaiguvos dvarelį užrašė Kražių altarijai. Yra išlikęs Vaiguvos dvaro 1557 m. gegužės 16 d. inventorinis aprašymas ir įkainojimas. Tada Vaiguvą valdė Kristina Valentienė su dviem sūnumis. XVIII a. minimas miestelis, 1719 m. – Vaiguvos bažnyčia. Vaiguvos dvaras, miestelis ir aplinkiniai kaimai sudarė Vaiguvos seniūniją. Apie 1780 m. ją valdė Ignas Oginskis. XIX a. Vaiguvos dvaras, kuriam priklausė 844 dešimtinės žemės, buvo Sirevičių nuosavybė. Vaiguvos dvaras, vietinių gyventojų vadinamas Vaigos dvaru, kadaise buvęs žymios Šiukštų giminės nuosavybė. Kaip vieną paskutinių savininkių senieji gyventojai nurodo buvus Bobenskaitę. Šioji padovanojo dvarą vienuolynui. Po vienuolyno uždarymo čia įkurti vaikų namai, sovietmečiu – prieglauda. Iš paties dvaro komplekso beveik nieko neišlikę. Dvarvietę žymi vien dar teberyški alėja bei ąžuolas, kadaise stovėjęs prie dvaro rūmų. Patys rūmai neišliko, sudegė 1976 m. Tuo laikotarpiu juose veikė ligoninė. Tai buvo didelis, gražus dviejų aukštų medinis rūmas, prie kurio šliejosi kiti pastatai bei 100 ha žemės. Iš kitų pastatų išliko akmens mūro sandėlis.

Vaiguva istorinio herbo neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su Vaiguvos bendruomene buvo nuspręsta herbe pavaizduoti heraldinę figūrą sidabrinę gegnę ir įamžinti 1803-1804 m. pastatytą naują dvibokštę bažnyčią, kuri tituluojama Šv. Jono Krikštytojo vardu. Vaiguvos bažnyčia ir dalis miestelio gatvių įrašyta į Lietuvos urbanistikos paminklų sąrašą.

Lietuvos Respublikos Prezidentė herbą 2009 m. rugpjūčio 31 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-90, (VŽ, 2009, nr. 105-4373) . Heraldinė figūra sidabrinė gegnė asocijuojasi su miestelio vardu ir upe Knituoja. Šventas Jonas Krikštytojas traktuojamas kaip žmonijos užtarėjas, asketiško gyvenimo būdo idealas. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.

 

Šaltiniai:

http://www.polia.info/Ikona/Krikstytojas.htm

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092