Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Jonas Krikštytojas

Šventasis Jonas Krikštytojas

Jono Krikštytojo šventė minima birželio 24 dieną. Daugelyje krikščioniškų kraštų ji sutampa su pagoniška vasaros saulėgrįžos švente – Rasomis. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas. Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas išpranašautas Senajame Testamente. Evangelija pagal Luką atskleidžia Jono Krikštytojo ir Jėzaus giminystės ryšius. Jo motina, šv. Elzbieta, buvo švč. Mergelės Marijos pusseserė. Jono gimimas buvo stebuklingas, nes Elžbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus. O jos vyras, žydų kunigas Zacharijas, buvo nubaustas – prarado žadą, nes netikėjo arkangelo Gabrieliaus jam paskelbta žinia, kad senatvėje susilauks sūnaus. Kai Elžbieta buvo šeštą mėnesį nėščia, ją aplankė Mergelė Marija. „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1,41). Legenda pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu, o Elžbieta su kūdikiu pasislėpė olose netoli Betliejaus, kur juos rado iš Egipto grįžtanti šventoji šeima. Gyvendamas Nazarete (iki išėjimo į dykumą) Jonas žaisdavo su Jėzumi. Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo Karalystę, upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju, t.y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus. Pagrindinis Jono Krikštytojo nuopelnas yra tas, kad jis skelbė žmonėms Mesijo atėjimą, jį pakrikštijo ir įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1,7). Jonas turėjo daug mokinių, kuriems jis pasakė, kad pasirodė lauktasis pasaulio Išganytojas. Jono mokiniai, tarp kurių buvo būsimieji apaštalai Petras ir Andriejus, nusekė paskui jauną vyrą iš Nazareto, kurį Jonas pakrikštijo.

Erodas Antipas (Erodo I Didžiojo sūnus) uždarė Krikštytoją į kalėjimą, nes Jonas pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su Erodiada, brolio žmona. Šventasis buvo nukirsdintas kalėjime Erodiados dukters Salomės pageidavimu. Manoma, kad Jono Krikštytojo kūną, po egzekucijos Erodo tvirtovėje prie Negyvosios jūros, paėmė jo mokiniai ir palaidojo Sebastijone, Samarijoje. Pasakojama, kad Romos imperatorius Julijus Apostata (Atskalūnas) IV a. iškasė šv. Jono Krikštytojo palaikus ir viešai sudegino, norėdamas sunaikinti šventojo kultą. Jonas Krikštytojas yra kelių Italijos miestų globėjas. Jam skirta daug bažnyčių, jo vardu tradiciškai vadinamos visos krikštyklos. Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas dvejopai: 1) kaip vaikas kartu su Kūdikėliu Jėzumi šventosios šeimos siužetuose; ši tema, neminima Šventajame Rašte, pirmiausia pasirodė italų renesanso dailėje; šv. Jonas Krikštytojas čia vaizduojamas vyresnis kaip dvejų metų amžiaus su nendriniu kryžiumi; 2) suaugęs – paprastai išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu (Mk 1,6). Kartais šalia jo stovi (arba yra laikomas rankose) avinėlis su nimbu. Jonas Krikštytojas rodo ranka į avinėlį, - primindamas Evangelijos tekstą, kai krikštydamas Jordano upėje Jėzų jis pasakė: „Štai Dievo avinėlis“ (Jn 1,36). Šalia Jono stovi puodynė su medumi arba rankose laikomas korys medaus, tai užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius. Jonas Krikštytojas taip pat gali būti vaizduojamas kaip pamokslininkas, skelbiantis atsivertimo krikštą ir liepiantis visiems atgailauti. Individualus Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu. Retkarčiais Jonas vaizduojamas ir su krikšto indeliu. Taip pat gali būti su ritiniu rankose, kuriame kartais užrašyti žodžiai iš Izaijo pranašystės „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1,3).

Ankstyvuoju Bizantijos dailės laikotarpiu vaizduojamas kaip ir kiti pranašai angelo pavidalu su sparnais arba kaip dieviškasis pasiuntinys, kuris atėjo nutiesti Viešpačiui kelią (Mk 1,2). Šv. Jono Krikštytojo kultą itin išplėtojo Stačiatikių Bažnyčia, traktuojanti jį kaip asketo idealą, „dykumų angelą“. Nuo vėlyvųjų viduramžių imta vaizduoti vien tik nukirstą Jono Krikštytojo galvą gulinčią ant padėklo. Buvo tikima, kad tokie paveikslai turi gydomąją galią.

Šv. Jono Krikštytojo šaltinis

Legendomis apipintas, neva stebuklingas gydomąsias galias slepiantis šv. Jono Krikštytojo šaltinis Kavarske (Anykščių r.) jau nuo žilos pagonybės laikų audrino ne tik čia gyvenusių mūsų ainių vaizduotę, bet vis dar lieka džiule paslaptimi ir mįsle net ir šių dienų žmogui – gaivaus tyro vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų prasigraužusi apie 20 metrų. Švenčių dienomis  šaltinis ir nuostabios jo prieigos tampa masinių susibūrimų vieta.

 

Šaltiniai:

http://www.polia.info/Ikona/Krikstytojas.htm

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092