Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Jurgis

Šventasis Jurgis (I)

Balandžio 23 d. minime šv. Jurgį (gimė apie 275 arba 281 m. – mirė 303 m. balandžio 23 d.), kankinį, antrąjį Lietuvos globėją.

Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. tačiau, nežiūrint tokios pagarbos, trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę. Tikra yra tik tai, kad jis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Dioklecijano asmens gvardiją. Šio imperatoriaus laikais, prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų - Persėjo, Indro, Zigfrido - legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos.

Romoje jau VI a. Belizarijus Jurgio garbei pavadino miesto vartus San Sebastiano, o VII a. buvo pastatyta jo vardo bažnyčia S. Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų.

Gal dėl to ir Lietuvoje jis toks populiarus. Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę - Jorę. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai - jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šv. Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.

Mene Jurgis vaizduojamas su kario apranga, sėdintis ant žirgo ir smeigiantis ietį į slibiną – blogio ženklą. „Šventųjų gyvenimai“.

Šventojo Jurgio gyvenimo istorija (paremta legendiniu pasakojimu)

Šv. Jurgis gimė trečiojo šimtmečio pabaigoje Kapadocijos šalyje, dabartinės vidurinės Turkijos teritorijoje. Jo tėvai buvo krikščionys ir išmokė berniuką pažinti tikrąjį Dievą. Buvo turtingi, todėl galėjo duoti auklėjimą ir mokslą jaunajam Jurgiui. Jaunuolis stojo tarnauti kariuomenėn, kurioje išgarsėjo savo išmintimi ir drąsa. Imperatorius Dioklecianas (284-305 m.) labai vertino Jurgį, todėl padarė kariuomenės vyresniuoju, tribūnu. Vienas iš garsiausių Šv. Jurgio žygių, tiesa, sugalvotas tik Viduramžiais, remiantis Antikos legenda, yra kova su slibinu. Istorija pasakoja, kad didžiulis, nežinia iš kur atsiradęs slibinas grasė Selenės miestui Libijoje. Kad įsiteiktų slibinui, kurio kvėpavimas nuodijęs orą, jo gyventojai turėję maitinti pabaisą savo sūnumis ir dukterimis. Vieną dieną burtas kritęs karaliaus dukteriai. Šis pasiūlė visą savo turtą tam, kurio dukra pakeistų karalaitę, tačiau neatsirado nė vieno norinčio. Miestiečiai buvo įsitikinę, kad burtais nulemto likimo negalima keisti. Karalaitę aprengė kaip nuotaką, palydėjo graudžiais verksmais ir nuvedė prie liūno, kuriame gyveno baisusis slibinas. Likusi viena karalaitė jau ruošėsi sutikti mirtį, kai netikėtai pasirodė Šv. Jurgis, kuris jojo pro šalį, ir nieko nežinodamas sustojo pasižiūrėti, kas čia taip graudžiai rauda. Jis paklausė merginos, ko ši verkianti, ir karalaitė paaiškino, kad ją ruošiasi suėsti baisusis slibinas. Jurgis pasakė liksiąs ir išvaduosiąs merginą. Karalaitė graudžiai prašė bėgti kuo toliau nuo liūno, bet jaunikaitis nepakluso. Ir štai iš savo irštvos išropojo pabaisa. Šv. Jurgis persižegnojo ir prismeigė slibiną prie žemės. Tada paprašė karalaitės juostos, kurią ši ryšėjo, pririšo sužeistą slibiną už kaklo, o kitą galą padavė karalaitei. Taip pririštas slibinas tapo ramus kaip avinėlis. Karalaitė galėjo drąsiai jį vesti. Kai jiedu atvedė pabaisą kaip šunytį už virvutės į miestą, gyventojai išsigandę išsislapstė. Karalius pasiūlė Jurgiui pusę savo karalystės, kad tik šis išvestų slibiną iš miesto.Tačiau šis pasakė, kad turtų jam nereikia, o slibiną išves tik tada, jei miesto gyventojai sutiks krikštytis, o karalius pradės rūpintis bažnyčia, rems dvasininkus bei visą gyvenimą šelps vargšus. Išgavęs pažadą, Šv. Jurgis iškeliavo, kartu išsivesdamas slibiną. Po šio žygdarbio imperatorius Dioklecianas padaręs Jurgį savo patarėju. Numanydamas, kad eidamas šias pareigas ilgai negalės slėpti savo krikščioniškojo tikėjimo, Jurgis išdalino krikščionims savo turtus, paveldėtus iš tėvų, ir nuoširdžia malda rengėsi sutikti kankinio mirtį. Kai imperatorius viešai paskelbė krikščionių persekiojimo įstatymą, visi jį gyrė, išskyrus Jurgį, kuris iškalbingai aiškino prieš krikščionis nukreiptų šmeižtų klaidingumą. Visi stebėjosi tokia Jurgio drąsa ir kartu suprato, kad jis irgi yra krikščionis. Imperatorius Dioklecianas liepė Jurgį įmesti kalėjiman, surišti ir apmėtyti akmenimis. Po to plakti, kol kaulai pasirodys, ir draskyti kūną ratu, prikalinėtu vinių. Tačiau netikėtai prie Jurgio atsirado dangiškos išvaizdos jaunikaitis – angelas – ir užgydė visas jo žaizdas. Tada Jurgis buvo įmestas į negesintų kalkių duobę, bet ir ten liko gyvas. Imperatorius nebežinojo, ko griebtis. Į kalėjimą plūdo minios žmonių. Jurgis juos mokė tikėjimo tiesų. Dioklecianas pašaukė Jurgį savo teisman ir liepė nusilenkti stabams. Jis buvo nuvestas į dievaičio Apolono šventyklą, kur buvo apsigyvenusi piktoji dvasia. Atėjo Jurgis prie stabo, persižegnojo ir tarė:
- Pasakyk man, ar tu iš tikro esi Dievas, nes man liepia tave gerbti.
- Nesu Dievas. Dievas tas, kurį tu išpažįsti.
- Tai kaip tu, piktoji dvasia, gali stovėti Dievo tarno akivaizdoje?
Jurgis peržegnojo statulą ir ši subyrėjo į trupinius. Žmonės ėmė šaukti, kad Jurgio Dievas yra tikrasis. Jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Aleksandra. Ji čia pat viešai išpažino Kristų. Daug žmonių atsivertė. Įsiutęs imperatorius liepė nukirsti Jurgiui galvą už stabų sunaikinimą. Kankinės mirtimi žuvo ir Aleksandra. Taip Jurgis tapo šventuoju, daugelio šalių, miestų, riterių, kareivių globėju. Dailininkai paprastai vaizduoja Šv. Jurgį šarvuotą, raitą ant balto žirgo, švytuojantį kalaviju. Šalia meldžiasi karalaitė, dėkodama Dievui už išlaisvinimą. Slibinas parblokštas ant žemės, į jį įsmigusi ietis. Fone – žiūrovai, stebėję kovą.

Šventasis Jurgis (II)

Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupijos globėjas. Šv. Jurgis vienas populiariausių pirmųjų amžių kankinių (nukankintas apie 303 m.). Daugelis valstybių, miestų, įvairiausių organizacijų jį paskelbė savo šventuoju globėju. Carinėje Rusijoje ir šiandieninėje Anglijoje garsūs šv. Jurgio ordinai. Manoma, kad šv. Jurgio kankinystės vieta yra Lyda (Diospolis) Palestinoje, kur buvo saugomas jo karstas. Taip pat manoma, kad jis buvo romėnų karys. Jo kultas siekia ankstyvuosius krikščionybės šimtmečius, išplito tiek Rytuose, tiek Vakaruose. V a. jis įtrauktas į Jeronimo Martirologiją, o VI a. minimas Grigaliaus Sakramentariume. Aukso legendoje (XIV a. pirmoji pusė) šv. Jurgis pavaizduotas kovojantis ant balto žirgo su drakonu dėl pavergtos karalaitės. Drakonas, pavergęs visą šalį, nuodingu kvapu sunaikindavęs kiekvieną, kuris prie jo prisiartindavęs. Jis reikalavo kiekvieną dieną dviejų avių, o kai šalis jų pritrūko, pradėjo vietoj jų ryti po žmogų. Daugybė žuvo. Pagaliau prieš jį išėjo nuotakos drabužiais apsivilkusi karalaitė. Tuo lemtingu momentu atšuoliavo ant balto žirgo šv. Jurgis, ryžtingai ietimi pervėrė drakoną ir, surišęs jį jaunosios juosta, atvesdino į karaliaus pilį ir įkalino. Išvaduoto krašto žmonėms šv. Jurgis paskelbė, kad drakonas jiems daugiau nebekenks, jei jie įtikės Jėzų Kristų ir pasikrikštys. Karalius ir žmonės su tuo sutiko: Jurgis užmušė drakoną, pasikrikštijo 15 000 žmonių. Valdovas norėjęs Jurgį dosniai apdovanoti, bet šis atsisakęs ir vietoj užmokesčio paprašęs remti bažnyčių statybą, gerbti kunigus, globoti neturtinguosius. Legendos pabaigoje tvirtinama, kad Jurgis buvo nukankintas kaip krikščionis imperatorių Diokleciano (Diocletianus) ir Maksimiano (Maximianus) persekiojimų laikais. Šis tvirtinimas, atrodo, vienintelis toje istorijoje tikras. Šv. Jurgio kultas labai išplito Kryžiaus karų metu. Vėlyvaisiais Viduramžiais jį savo šventuoju globėju paskelbė Anglija, Venecija, Genuja, Portugalija, Katalonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šv. Jurgis tapo riteriškumo idealu. Renesanso laikų menininkai išplatino šv. Jurgio atvaizdus visos Europos bažnyčiose. Reformacijos laikais protestantiškose valstybėse šv. Jurgio kultas sumažėjo. Lietuvoje šv. Jurgį žmonės laiko dar ir naminių gyvulių saugotoju nuo ligų.

 Prienai


Herbas. Mėlyname lauke vaizduojamas ant rudo žirgo šv. Jurgis su sidabriniais šarvais ir purpuriniu apsiaustu. Jis juoda ietimi smeigia po žirgo kojomis žalią drakoną, kuriam iš nasrų veržiasi raudona ugnis. Žirgo kamanos ir kita apranga sidabriniai.

Prienams laisvojo miesto teises ir herbą – „šventojo Jurgio atvaizdas“ – 1791 m. lapkričio 9 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Miestas prieš septynias dienas Seimo nutarimu buvo paskirtas naujai įkurto Prienų pavieto ir seimelių centru. Šv. Jurgis iš seno simbolizavo gėrio kovą su blogiu (šventė – balandžio 23 d.). jis buvo daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. XVIII a. pabaigoje jis galėjo reikšti ir kovą su iš išorės plintančiu blogiu, pirmiausia su agresyviais Prūsijos kėslais. Jog tai turėjo pagrindą, parodė netolimi įvykiai. 1795 m. valstybė buvo panaikinta, Prienai atiteko Prūsijai ir jos valdžioje išbuvo iki 1807 m. Vėliau miestas priklausė Prancūzijos vasalui – Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 m. – Rusijos Imperijos valdomai Lenkijos Karalystei. Lietuvai Prienai sugrįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Prienų herbas neteko galios XIX a. pradžioje, mažai naudotas ir ikikarinėje Lietuvoje. Pagal Lietuvos Metrikos duomenis bei XVIII a. pabaigos antspaudų ikonografiją atkurtą Prienų miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m. balandžio 1 d. (VŽ, 1996, nr. 31-769). Herbo autorius, dailininkas Rolandas Rimkūnas.

 Varniai


Herbas. Raudoname lauke ant sidabrinio žirgo sidabrinis raitelis (šv. Jurgis), auksine ietimi smeigiantis po žirgo kojomis šliaužiantį žalią drakoną. Raudoname raitelio skyde sidabrinis kryžius. Raitelio diržas, segė, pentinas, žirgo pasagos, kamanų ir kitų odinių diržų metaliniai sutvirtinimai bei balno kilpa auksiniai.  

Varnių (iki XVI a. pabaigos dažniausiai vadintų Medininkais) miesto istorija svarbi tuo, kad čia net 450 metų (1417-1864) buvo Žemaitijos vyskupystės centras, kurio įsteigimas ir bažnytinė priklausomybė suformavo specifinį miesto veidą, turėjo įtakos jo atributikai. Naujausi tyrimai leidžia manyti, kad Medininkams Kulmo ar kitokias teises 1417 m. galėjo suteikti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tačiau silpna ir nuo bažnyčios priklausoma Medininkų savivalda iki XVII a. žymesnio vaidmens nevaidino. Nėra jokių duomenų ir apie senąją miesto heraldiką. Magistrato darbas pagyvėjo tik XVII a., kai Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu 1635 m. kovo 14 d. valdovas Vladislovas Vaza suteikė Varniams Magdeburgo teises. Tuomet miestas gavo herbą – „ant žirgo švento Jurgio su skydu atvaizdas“. Šv. Jurgis – gėrio kovos su blogiu simbolis: XVII a. vyko atkakli ideologinė kova tarp katalikų ir protestantų, kuriuos vyraujanti katalikų bažnyčia traktavo kaip blogį. Be to, šv. Jurgis buvo neseniai paskirto Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus globėjas. Herbas su šv. Jurgio (šventė – balandžio 23 d.) atvaizdu naudotas iki 1777 m. tuomet kitas Žemaitijos vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis įsakė miesto dokumentus antspauduoti jo herbiniu antspaudu. Atkuriant Varnių herbą, remtasi 1635 m. privilegijos nuorašais (originalas su herbo piešiniu neišliko), Jogailaičių bibliotekoje Krokuvoje saugomu Bolesławo Skarżyńskio (1834-1913) herbynu, miesto antspaudais, atsižvelgta ir į Lietuvos miestų heraldikos tradicijas. Daugiau negu po 200 metų atgijusį Varnių miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. kovo 3 d. (VŽ, 1997, nr. 20-455). Herbo autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

 Marijampolė


Herbas. Auksiniame lauke vaizduojamas šv. Jurgis: ant rudo (bėro) žirgo sėdintis sidabrinis raitelis sidabrine ietimi smeigia po žirgo kojomis šliaužiantį juodą drakoną. Raitelio apsiaustas, šalmo plunksnos, balnas ir drakono liežuvis raudoni, žirgo kamanos ir kiti diržai juodi, žąslai sidabriniai.

Marijampolė vardą gavo apie 1758 m. nuo marijonų vienuolyno (anksčiau miestelis vadintas Starapole). Marijampolei laisvojo miesto teises ir herbą valdovas Stanislovas Augustas suteikė 1792 m. vasario 23 d. Pergamentinis privilegijos originalas greičiausiai žuvo karų metu, bent iki šiol jo surasti nepavyko. Tačiau išliko lygiavertis šaltinis – 1792 m. privilegijos įrašas Lietuvos Metrikoje, kuriame rašoma, jog miestui suteikiamas herbas: „šventas Jurgis“. Praeityje šv. Jurgis buvo vienas iš Lietuvos globėjų. Matyt, ši aplinkybė ir nulėmė Marijampolės miesto simboliką. Dar tų pačių metų viduryje savivalda buvo panaikinta, vėliau miestas pateko Prūsijos, po to nuo Rusijos priklausomos Lenkijos Karalystės valdžion. XIX a. bandymai atkurti miesto herbą buvo nesėkmingi. Tik Nepriklausomos Lietuvos laikais senasis simbolis grįžo į miesto gyvenimą. Tiesa, tada buvo pakeistos spalvos, heraldinė kryptis, nes nežinota senojo varianto. Sovietiniais laikais, kai Marijampolė vadinta Kapsuku, sukurtas naujas herbas. Jame vaizduojamas šachmatinis devynių laukų skydas. Pirmasis nuspalvintas revoliucine raudona, kiti pakaitomis balta ir juoda spalvomis. Baltuosiuose laukuose įdėti žali dobilo penkialapiai, juoduosiuose – po keturias (1:2:1) geltonas liepsneles. Juoda spalva, kaip ir geltonos liepsnelės, turėjo pabrėžti mokslą, išsilavinimą, kuriais Marijampolė garsėjo praeityje. Tačiau ir šis herbas 1970 m. panaikintas. Dabartinis Marijampolės miesto herbas atkurtas pagal Lietuvos Metrikos ikonografinę medžiagą. Jį Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. gruodžio 18 d. (VŽ, 1997, nr. 118-3059). Atkurto herbo autorius, dailininkas Raimondas Miknevičius.

Marijampolės miesto herbas, 1792 m.

 

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-23-sv-jurgis/7238
http://www.skautai.lt/articles.php?&view=articles&do=show&id=60
http://www.sviesa.lt/lt.php/knygu_katalogas/359;book;27924

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092