Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Šventieji Lietuvos heraldikoje

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šv. Kristoforas ir kūdikėlis Jėzus

Šventasis Kristoforas (graik. Άγιος Χριστόφορος – „nešantis Kristų“) (mirties data apie 251 m.) – šventasis, laikomas keliautojų, o taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėju.

Vardo kilmė

Šventasis Kristoforas, Kristupas (šventė liepos 24 - 25 d.) gyveno, kaip manoma, trečiame amžiuje. Už krikščionybės platinimą Likijoje (Lycia), Romos imperatoriaus Decijaus (karaliavo 249-251 m.) buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi. Krikšto malone priėmęs Kristų, tos malonės galia Šv. Kristoforas liko jam ištikimas, nors už savo tikėjimą turėjo paaukoti gyvybę. Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Vienąsyk mažas berniukas paprašė perkelti į kitą krantą. Benešant vaikas pasidarė toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.

Legenda

Pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo aukštas (229 cm) stiprus, stotingas, vyras, turintis bauginančių veido bruožų. Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Supykęs karalius jį uždarė į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis. Tačiau, sutraukęs grandines Šv. Kristoforas išėjo iš kalėjimo. Tada karalius prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet daugelį kareivių jis patraukė savo pusėn, padėdamas jiems atsiversti iš pagonybės į krikščionybę. Vėliau Šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo kryžiaus ir maldos, tad suprato, kad velnias taip pat yra silpnas ir atsisakė jam tarnauti. Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi vis sunkesnis it švinas; kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė jėga. Kad Kristoforas įtikėtų, jog tas vaikelis tikrai yra Kristus, pastarasis padovanojo jam palmės lazdą ir pasakė, kad ta lazda netrukus pražys. Taip ir atsitiko. Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro ciesorius. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą – Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti ciesoriui. Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas – deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Tačiau kankinys didvyriškai ištvėrė visas kančias ir liko nepalaužiamas, tvirtas kaip uola, pasitikintis Dievu ir jo neišsižadantis. Tada ciesorius nakčiai į kalėjimą atsiuntė dvi gražias prostitutes, norėdamas taip jį suvilioti. Tačiau Šv. Kristoforas per naktį atvertė prostitutes į katalikų tikėjimą ir šios atsisakė savo darbo. Supykęs ciesorius įsakė jam nukirsti galvą ir ši egzekucija buvo įvykdyta.

Istorija

Per savo gyvenimą Šv. Kristoforas padėjo atversti apie 48 000 nusidėjėlių.

Kadangi jis šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi, Kristus šį šventąjį apdovanojo didelėmis malonėmis. Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad jo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų. Taip pat atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties. Seniau Šv. Kristoforo statula stovėjo Vilniuje prie arkivyskupijos kurijos. Dauguma lakūnų ir vairuotojų nešiojo (dabar rečiau turi su savimi) ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo Šv. Kristoforas vėl paskelbtas Vilniaus globėju.

Įamžinimas

Šv. Kristoforo atvaizdų lietuvių liaudies mene aptinkama gan retai. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe. Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. profesoriaus Donato Katkaus iniciatyva įkuriant Vilniaus kamerinį orkestrą, kuris po metų buvo pavadintas Vilniaus miesto globėjo - Šv. Kristoforo – vardu, yra Šv. Kristoforo vidurinė mokykla ir kt. Pasaulyje yra nemažai architektūros ir geografinių objektų (pvz., Sent Kitsas ir Nevis – salų valstybė Karibų jūroje, formaliai dar vadinamas Sent Kristoferiu ir Neviu, miestų ir kt.), kurie susiję su Šv. Kristoforo vardu. Municipalitetai Vokietijoje, Kroatijoje, Olandijoje, Lietuvoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Kuboje ir Filipinuose pasirinko Šv. Kristoforą savo valdų globėju.

 Vilnius


Didysis herbas. Nuo mažojo skiriasi tuo, kad turi skydininkus ir devizą. Herbo skydo šonuose stovi dvi deivės sidabriniais ir žaliais drabužiais. Jos laiko virš skydo žalią ąžuolo vainiką, perrištą tautinių spalvų – geltona-žalia-raudona – kaspinais. Dešinioji Vienybės deivė dešinėje rankoje turi aukso juostelėmis surištus rusvus virbus bei auksinį kirvį, o kairioji Teisingumo deivė – kairėje rankoje aukso svarstykles ir auksinį inkarą – Vilties simbolį prie kojų. Po herbu ant rusvos raitytos, auksine virvute pervertos juostos užrašyta: UNITAS JUSTITIA SPES (Vienybė Teisingumas Viltis).

 

 

 

Mažasis herbas. Raudoname lauke vaizduojams sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis per banguojančią sidabrinę upę, kurios kraštuose auga po medelį. Šv. Kristoforas abiem rankom įsitvėręs auksinį nugenėtą medį (šakų vietos sidabrinės) su dvigubu kryžiumi viršūnėje, ant kairiojo jo peties sėdi sidabrinis kūdikėlis Jėzus, kurio sulenktoje kairėje rankoje auksinis valdžios obuolys, dešinė ranka pakelta, aplink galvą auksinis nimbas.

 

 

 

 

 

Vilniaus vardas į istorinius rašytinius šaltinius pateko tik 1323 m., tačiau ten, kur dabar stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos, jau I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo įtvirtinta gyvenvietė. Naujausi tyrimai leidžia manyti, kad Vilnius galėjo būti Lietuvos valstybės sostinė jau XIII a. viduryje, valdant karaliui Mindaugui. Bent nuo XIV a. šias funkcijas miestas turėjo ir jas išsaugojo iki mūsų dienų. Valstybės istorijoje Vilnius užima ypatingą vietą. Jame gyveno ir buvo palaidoti Lietuvos valdovai, aukščiausieji krašto dignitoriai. Čia pirmiausia buvo užgesinta pagoniška ugnis ir 1387 m. pradėta platinti krikščionybė, įsteigta pirmoji mokykla ir vienas seniausių šiame regione universitetų. Vilniui pirmajam teko pažinti naujausias kitų kraštų idėjas, mokslo ir kultūros pasiekimus. Būtent sostinėje buvo įkurta pirmoji vakarietiško tipo savivalda: 1387 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų valstybės miestų. 1568 m. pirmą kartą sostinės antspaudų simbolį (iki XVI a. vidurio nebuvo mados miesto herbą įteisinti privilegija) paminėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Jis viename rašte rašė, kad Vilniaus magistratas iš seno naudoja antspaudą su šv. Kristoforo atvaizdu ir toliau turės juo tvirtinti visus miesto dokumentus. Kaip tas antspaudas atrodė, leidžia spręsti XV-XVI a. miesto antspaudai. Juose vaizduojamas šv. Kristoforas, nešantis per vandenį kūdikėlį Jėzų. Dešinėje rankoje jis laiko lazdą, viršuje papuoštą dvigubu kryžiumi su ilgesne apatine kryžma. Dvigubas kryžius lazdos, o nuo XVI a. pradžios – išrauto su šaknimis medelio viršūnėje žinomas tik Vilniaus sfragistikoje ir, be abejo, turėjo tam tikrą prasmę. Jis sietinas su asmeniniu Jogailos, vėliau Jogailaičių dinastijos herbu, kuris buvo įdėtas ir į Lietuvos herbo raitelio skydą. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją ir kartu valdovo išskirtinę malonę miestui. Šv. Kristoforo, keliautojų globėjo, simbolika daug sudėtingesnė. Jis, anot Petro Skargos, praeityje turėjo visai kitą prasmę. Jo vardą reikia suprasti ne paraidžiui (lot. Christophorus – Kristų nešantis), kaip jį interpretavę viduramžių ir naujųjų laikų dailininkai, bet kaip Kristaus mokslo, krikščionybės idėjų nešėją bei platintoją. Pagal padavimą šv. Kristoforas iš pradžių buvo pagonis milžinas, bet, pažinęs tikrąjį tikėjimą ir apsikrikštijęs, tapo aktyviu krikščionybės skleidėju, už tai ir buvo nukankintas (šventė – liepos 25 d.). Vilnius taip pat buvo pagoniškos valstybės sostinė, kuri po 1387 m. krikšto, kaip ir Kristoforas, pasidarė svarbiausias ir aktyviausias krikščionybės platinimo židinys. Tas pat pasakytina ir apie miesto teisių suteikėją Jogailą. Taigi per Lietuvos krikštą įkurtai savivaldai šv. Kristoforas idėjine prasme buvo tinkamiausias simbolis, puikiai atspindintis tuometinę Vilniaus situaciją ir vaidmenį valstybėje. Šv. Kristoforas Vilniaus herbe išliko iki XIX a. pradžios, nors jo ikonografija kelis kartus keitėsi. Jau XVI a. pabaigoje šv. Kristoforas imtas vaizduoti nebe su dvigubu kryžiumi lazdos viršūnėje, bet, kaip ir bažnyčios hagiografijoje, su išrautu šakotu medžiu. Tokia traktuotė tikriausiai buvo susijusi su Gediminaičių dinastijos pabaiga. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos ir Lenkijos valstybę pradėjo valdyti kitataučiai valdovai, kurie net mažuosiuose valstybės antspauduose raitelio skyde vaizdavo savo herbus, rodančius naujų dinastijų valdžią. XVIII a. pabaigoje, 1792 m., šv. Kristoforas imtas vaizduoti su ietimi, negana to, jam prie šono prikabinta špaga ir kalavijas. Ginkluotas šventasis rodė, kad nuo kaimyninių valstybių agresijos galima išsigelbėti tik ginklu. 1794 m. pirmą kartą Vilniaus heraldikoje atsirado skydininkai: dvi deivės, laikančios virš skydo vainiką. Dešinioji kitoje rankoje turėjo surištus virbus bei kirvį, simbolizuojančius Vienybę, o kairioji – svarstykles, Teisingumo simbolį. Be to, prie jos kojų buvo padėtas Viltį simbolizuojantis inkaras. Po trečiojo valstybės padalijimo 1795 m. Vilnius tapo eiliniu Rusijos Imperijos gubernijos centru. XIX a. pradžioje, siekiant pabrėžti politinę priklausomybę, miesto antspauduose virš šv. Kristoforo atsirado Rusijos dvigalvis erelis, nuo 1809 m. – vienintelis antspaudų simbolis. Buvusi valstybės sostinė tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio senoji heraldika anksčiausiai panaikinta. 1845 m. balandžio 6 d. imperatorius Nikolajus I Vilniaus gubernijai davė naują herbą: raudoname lauke vaizduojamas per žalią žemę šuoliojantis sidabrinis raitelis, paimtas iš senosios Vilniaus vaivadijos heraldikos. Nuo istorinio herbo naujasis skyrėsi kompozicija ir į raitelio skydą įdėtu stačiatikių kryžiumi. Raitelis, nežymiai pataisytas XIX a. antroje pusėje, Vilniaus heraldikoje išliko iki XX a. pradžios. 1920 m. Vilniaus kraštą užgrobus Lenkijai po dvejų metų sugrąžintas į miesto herbą šv. Kristoforas, kuris Vilniaus heraldikoje išliko iki 1940 m. sovietinės okupacijos. 1968-1970 m. bandymai atkurti istorinį sostinės herbą buvo nesėkmingi dėl jo religinio turinio. Tik Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos, šv. Kristoforas vėl tapo valstybės sostinės simboliu. Vilniaus herbas atkurtas pagal seniausius magistrato antspaudus. Kartu buvo padarytas didysis herbas su skydininkais ir devizu. Jų pagrindinis šaltinis – 1794 m. magistrato herbiniai antspaudai. Kadangi Didžiosios Kunigaikštystės laikų sostinės herbo spalvos neaiškios, nutarta skydo lauką nuspalvinti senajai Lietuvos heraldikai būdinga raudona spalva, o pagrindinėms figūroms panaudoti sidabrą. Vilniaus miesto didijį ir mažajį herbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. balandžio 17 d. (VŽ, 1991, nr. 13-344). Vilniaus herbo rekonstrukcijos autorius, dailininkas Arvydas Každailis.

 

Šaltiniai:
http://atzala.puslapiai.lt/svkristoforaskeliautojuglobejas/index.htm
http://www.tradicija.lt/Siuzetai/Kristoforas.htm
http://en.wikipedia.org/wiki/Saint_Christopher

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092