Tai proga išgyventi savo tikėjimą ne kaip tolygų ar statišką, bet kaip nuolatinį ieškojimą. Piligrimas yra atviras susitikimui su kitu, nebijo rizikuoti: tai nuolatinis iššūkis jo kasdienybei ir jo tikėjimui. Atsargumas ir netikėtumai, išmintingumas ir beprotystė lydi kiekvieną piligrimą šioje kelionėje ieškant Dievo!

Piligrimystę galima pavadinti didžiąja tikėjimo ir gyvenimo mokykla, kurią patikrino istorija ir ilgaamžės Bažnyčios tradicijos.

Šiuolaikiniam žmogui piligrimystė yra proga suvokti gyvenimo prasmę. Kiekviena piligriminė kelionė yra autentiška – nėra dviejų tokių pačių!

Biblijoje visas žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip piligriminė kelionė. Tai ilgas ėjimas Pažadėtosios Žemės link, kurią kiekvienam iš mūsų Dievas yra paruošęs. Piligriminė kelionė - tai kelionė „dėl“: tai ėjimas, važiavimas, keliavimas tam, kad žmogus susitiktų su Dievu.

Šiandien „piligrimas“ yra tas, kuris laisva valia atsisako patogumų ir leidžiasi į kelionę, prisiimdamas riziką, sunkumus, nuovargį tam, kad susitiktų su Dievu, iškentėtus fizinius ir dvasinius skausmus iškeistų į dvasines malones: atleidimą, atpirkimą, Dievo artumo išgyvenimą.

Tikroji piligriminė kelionė - ėjimas pėsčiomis. Tuo piligrimas išreiškia savo atsidavimą ir ištikimybę Dievui, dėl kurio nebijo ir nevengia aukoti sunkumų ir nuovargio. Kelyje piligrimo žvilgsnis nuskaidrėja, tampa atidesnis, mintys gilesnės... Tikrasis piligrimas yra tas, kuris trokšta keisti savo širdį.

Leidžiantis į piligriminę kelionę yra svarbu suvokti, kad kelionė pareikalaus fizinių jėgų, kurios bus perkeistos į dvasinę patirtį. Kada pasiryžtama tapti piligrimu, reikia nutraukti bet kokį ryšį su kasdienybe ir rutina, pasiryžti sunkiam ėjimui pėsčiomis, pakeisti savo gyvenimo būdą. Viso šito atsisakymo prasmė – asmeninio susitikimo su Dievu kaina ir gilus bendrystės išgyvenimas su tais, kurie keliauja kartu. Turistai gali pasirinkti savo bendrakeleivius. Tikrieji piligrimai jų nesirenka, bet priima ir toleruoja kiekvieną.

VAJD 2006 piligriminės kelionės maršrutas nuo Aušros Vartų Gailestingumo Motinos į Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, šventovę turi senas tradicijas. Pirmąją tokią maldingą kelionę iš Vilniaus į Trakus 1604m. surengė Vilniaus jėzuitai. Aplankę legendomis apipintą Trakų Dievo Motinos paveikslą, savo maldose jie prašė Dievo Motinos užtarimo, kad ši atitolintų krašte siaučiantį marą ir badą. 1718m. garsus malonėmis Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas auksinėmis Popiežiaus Klemenso XI dovanotomis karūnomis. Tai pirmasis Marijos paveikslas Lietuvoje, Šv. Sosto pagerbtas regimais valdovės ženklais. Maldingų kelionių tradicija į Trakus vos išliko iki šių dienų, nes tiek lenkų, tiek rusų valdžios šiame piligrimystės traukos centre įžvelgė ypatingą grėsmę pasipriešinimui - lietuviško sąmoningumo palaikymui dėl šio Dievo Motinos paveikslo Lietuvos globėjos titulo.

„Quo vadis?“ – „Kur eini?“ – šį klausimą užduoda Jėzaus mokiniai per Paskutinę Vakarienę. „Kur eini?“ – tai aktualus klausimas kiekvienam žmogui, o ypač jaunam, kuris ieško savo gyvenimo kelio prasmės ir tikslo. Jėzus atsako į šį klausimą savo gyvenimu. Jis gerai žino, kur eina. Jėzus grįžta pas Tėvą kryžiaus keliu. Jo mirtis atveria kiekvienam kelią pas Tėvą.

Kryžius simbolizuoja pirmiausia patį Jėzų – Jis yra Kelias. Mes keliaujame į tikslą, kai einame su Juo. Todėl labai svarbu ne tik žinoti, kur eini, bet ir su kuo eini.

Kryžius – tai didžiausia Dievo meilės žmogui išraiška. Mes kviečiami eiti meilės keliu iki galo.

Kita kryžiaus ženklo prasmė – susitaikymas, malonės metas, kai iš naujo atrandame ryšį su Jėzumi ir tuo pačiu grįžtame į kelią, iš kurio buvome išklydę.

Kryžiuje galima matyti kryžkelę, kuri reikalauja pasirinkimo ir apsisprendimo, atsakant į esminį klausimą: „Kur eini?“.

Kryžiaus forma, kuri primena lekiantį paukštį, simbolizuoja Šv. Dvasią, kurią Jėzus mums dovanoja per savo mirtį. Jėzaus iškeliavimas yra sąlyga jai ateiti. Keliaudamas žmogus susiduria su sunkumais, yra priverstas kažką palikti, su kažkuo atsisveikinti, bet tuo pačiu atsiveria naujos malonės išsiliejimui.

Pėdos kryžiuje simbolizuoja ėjimą, kuris išreiškia tikėjimą. Ėjimas – tai kartu ieškojimas atsakymo į klausimus.

Pėdos – tai konkretus mūsų gyvenimas. Apsispręsdami bei pasirinkdami mes paliekame savo kelyje įspaustus ženklus, kurie gali būti pagalba kitiems.

Daug pėdų žymi tai, kad tikėjimo kelionėje esame ne vieni. Piligrimystė yra tas laikas, kai galime išgyventi realią bendrystę, konkrečiai parodyti vienas kitam meilę ir pagalbą.